Ellen Mickiewicz knygos „Be iliuzijų. Būsimų Rusijos lyderių balsai“ apžvalga (E. Mickiewicz. „No Illusions: The Voices of Russia’s Future Leaders“. „Oxford University Press“, 2014).
„Prieš dvidešimt metų, dirbdama Chimkuose, Rusijoje, Nacionaliniame demokratiniame institute, stebėjau dirbančią tiriamąją grupę, – pasakoja E. Mickiewicz. – Sėdėdama niūriame bute, kartu su kolegomis bandžiau suprasti, ką vietos gyventojai mano apie asmenis, pretenduojančius į Rusijos parlamento narius. Tai buvo keistas laikas – pati posovietinio periodo pradžia, iki karų Čečėnijoje, rublio griūties ir Vladimiro Putino atėjimo į valdžią. Daugelis tuomet dar tikėjosi, kad Rusija galų gale pasieks demokratiją. Aš taip pat optimistiškai žiūrėjau į vyrus ar moteris, dalyvaujančius pirmosiose grupių diskusijose. Jie su malonumu aptarinėjo kandidatus ir aiškiai mėgavosi neseniai įgyta balsavimo teise, nulemiančia politikos klausimus.
Vėliau pusantro dešimtmečio aš stebėjau dešimtis tokių grupių Maskvoje, Sankt Peterburge ir kituose Rusijos miestuose, dideliuose ir mažuose. Kiekvieną sykį 8–10 atsitiktinai atrinktų dalyvių aptarinėjo pagrindinius savo šalies politikos žaidėjus ir momentus. Vėliau kartu su kolegomis atsakymų pagrindu ruošėme reprezentatyvias visos šalies visuomenės apklausas. Tyrimų rezultatai privertė mano pradinį optimizmą atslūgti. Tarkim, daugelis respondentų manė, kad Josifas Stalinas padarė daugiau gera negu bloga, ir užmerkdavo akis prieš tikruosius valymų, vykusių 4-ajame dešimtmetyje, užmojus. Dėl to nuo pat antrojo karo Čečėnijoje pradžios visus jaudino ne žmogaus teisių pažeidimai, o išskirtinai ekonominės išlaidos ir karių netektys. Dalyviai nevienareikšmiškai vertino demokratiją kaip alternatyvą autokratijai ir dažnai abejojo tuo, kad Vakarų dvasios persmelktas liberalizmas galėtų būti geriausia sistema Rusijai.
2005 ir 2007 metais mes tyrėme „nulintųjų“ metų Rusijos jaunimo požiūrį ir siekius. Rusiškai šiuos žmones buvo galima vadinti Putino karta. Mes norėjome išsiaiškinti, kaip juos veikia gerovė, kurią jiems atnešė V. Putino valdymo metai, – mobilieji telefonai, lengva interneto prieiga, kelionės į užsienį. Ar dėl to jie tapo liberalesni už savo tėvus, ar pradėjo plačiau žvelgti į pasaulį? Atsakymas į šį klausimą buvo neigiamas. Mūsų respondentai norėjo savo šalį matyti kaip supervalstybę, esančią už euroatlantinės bendruomenės ribų ir nepaklūstančią tarptautinės teisės normoms. Dauguma jų manė, kad V. Putinas šalį veda tinkama linkme. Jie su entuziazmu sugerdavo tą sovietų nostalgijos, ksenofobijos, homofobijos ir antiamerikietiškumo mišinį, kurį jiems sušerdavo Kremlius. Ir kuo labiau išsimokslinę jie buvo, tuo didesnė buvo tikimybė, kad jie laikysis antiamerikietiškos linijos.“
Ryškėjant kovos su kitaip mąstančiais, gimusios prieš valdžią nukreiptų protestų metu 2011-aisiais, tendencijoms, V. Putinas sugebėjo visiškai sunaikinti erdvę, kurioje galėtų skambėti nepriklausomi ir kritiški balsai. Jo valdžia taip pat apsunkino apklausų atlikėjų ir tiriamųjų grupių darbą, apribodama regioninių organizacijų galimybes bendradarbiauti su Vakarų partneriais. Dabar valdžia reikalauja, kad organizacijos, gaunančios Vakarų palaikymą arba finansavimą, registruotųsi kaip „užsienio agentai“, – jau pats pavadinimas kelia mintis apie šnipinėjimą ir nelojalumą. E. Mickiewicz stipriai pasisekė – savo tyrimus ji spėjo atlikti 2011-ųjų pavasarį. Netrukus V. Putinas grįžo į prezidento postą (tai trečioji jo kadencija) ir jau 2012-ųjų vasarą pasirašė įstatymą dėl „užsienio agentų“.
Ištyrusi studentų požiūrį į Rusiją, jos prezidentą, JAV, demokratiją ir žmogaus teises, E. Mickiewicz sukūrė šiuolaikinės Rusijos paveikslą ir prognozes, kokią kryptį pasirinks šios valstybės ateities lyderiai. Autorės teigimu, dabartinis jaunimas yra itin pasyvus ir itin skeptiškai nusiteikęs dėl politikos įvykių. Jaunų žmonių interesai apsiriboja siekiu pabaigti mokslus ir gauti gerą darbą valstybinėse arba pagrindinėse privačiojo sektoriaus įmonėse. Jų nejaudina svajonės apie laisvę ir orumą, kurios privertė išeiti į gatves jaunus žmones iš pačių įvairiausių šalių – nuo Tuniso iki Ukrainos. Atvirkščiai, autorė išskiria jų tikėjimą prezidento žodžiais, kad tokie protestai nevyksta spontaniškai. Trumpiau tariant, perdavus šiems žmonėms lyderių atsakomybę, demokratijos užgimimo Rusijoje perspektyvas reikėtų atidėti mažiausiai dar vienai kartai.
Sekti lyderį
Grupių diskusijos, kuriomis ir paremta E. Mickiewicz knyga, vyko dvylikoje po 2 valandas trunkančių sesijų, organizuotų trijose Rusijos aukštosiose mokyklose – Maskvos valstybiniame universitete, Maskvos valstybiniame tarptautinių santykių universitete ir nacionalinių tyrimų universitete Aukštojoje ekonomikos mokykloje. Daugelis iš 108-ių diskusijose dalyvavusių studentų – vėlesniuose kursuose studijuojančių jaunuolių – pateks į Rusijos valdžios ir privačiojo sektoriaus elitą. Techniškai išprusę, greitai įsisavinantys informaciją, laisvai bendraujantys angliškai, jie – su visu savo apolitiškumu – ateityje turėtų tapti efektyviais technokratais.
Šių jaunų žmonių pasisakymai E. Mickiewicz organizuotose apskritojo stalo diskusijose dažnai parodydavo jiems būdingas kasdienio gyvenimo priešingybes. Jie nusivylę valdžia, tačiau planuoja jai tarnauti, kritikuoja valdininkus, tačiau nepasiruošę jiems priešintis, ir labai įnirtingai koncentruojasi į JAV, kurias vienu metu laiko ir pačiomis pavojingiausiomis Rusijos priešininkėmis, ir nepakeičiamomis jos sąjungininkėmis. Pavyzdžiui, viena studentė kaltina Rusijos valdžią keliant bereikalingą socialinę įtampą, tačiau JAV valdžios nekenčia dar labiau ir netgi mano, kad JAV gali bet kuriuo metu suduoti Rusijai karinį smūgį. Dar viena garbina aktyvistus, kovojančius su korupcija, tačiau balsuoti vis tiek ketina už valdančiąją partiją, kurios sukčiavimo praktiką tie patys aktyvistai ir demaskuoja. Dar vienas studentas kritikuoja Rusijos „valdančiąją viršūnėlę“ dėl polinkio beprasmiškai kaupti išteklius, tačiau kartu mano, kad Vakarai yra moraliai atsakingi už Rusijoje kerojančią korupciją ir šalyje klestintį nepasitikėjimą vieno kitu, jo nuomone, nulemtą Rusijos ekonomikos reformų po Sovietų Sąjungos griūties, į kurias pastūmėjo Vakarai. Visi šie jauni žmonės nusiteikę patriotiškai ir nori pakeisti sistemą iš vidaus, bet jie labiau linkę tarnauti valdžiai negu maištauti prieš ją.
E. Mickiewicz žinoma savo novatoriškais Rusijos žiniasklaidos poveikio šalies politikai tyrimais. Ypatingą dėmesį autorė skiria žiniasklaidos poveikiui apklaustiems studentams. Ko gero, pačios įdomiausios šios knygos istorijos yra skirtos interneto poveikio Rusijos jaunimui analizei. Kaip ir jų bendraamžiai iš kitų šalių elito, šie jaunuoliai gyvena internete ir didžiąją dalį informacijos gauna iš naujienų portalų ar socialinių tinklų. Nors ir žiūri per televizorių Pirmąjį kanalą, jie supranta, kad tai – Kremliaus propaganda, kurios reiktų klausytis, tačiau kuria, anot vieno studento, nederėtų pasitikėti. Skeptiški jie ir dėl valdžios sektoriaus veiksmų internete. Kai tuometis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas 2008-aisiais sukūrė savo tinklaraštį, jis paliko įspūdį JAV ir Europos auditorijoms – tačiau ne šiems studentams. Būsimi lyderiai jo žingsnį atvirai vadino įprasta reklamine akcija, o vienas netgi apibūdino ją kaip „kvailą“.
Konformistinis požiūris
Nors E. Mickiewicz mokslinis tyrimas gal ir toli nuo tobulybės, tačiau jis suteikia mums retą galimybę susipažinti su tuo, ką galvoja Rusijos jaunimas tokiu kritiniu šalies istorijos momentu. Ypač įdomus apklaustųjų požiūris į politinį aktyvumą ir protesto judėjimus. Dabar jaunimas visame pasaulyje – Brazilijoje, Indonezijoje, Meksikoje, Pietų Afrikoje ir galų gale Ukrainoje – išmoko naudotis naujosiomis technologijomis, siekdamas iš valdžios išsireikalauti daugiau skaidrumo ir atsakomybės. Interneto ir kitų technologijų simbiozė gimdo pilietinius judėjimus, nukreiptus prieš korupciją ir piktnaudžiavimą padėtimi.
Daugelis „Be iliuzijų“ herojų į tokius judėjimus žiūri be jokio entuziazmo, jie sutinka su tradiciniu Kremliaus įsivaizdavimu, kad prieš valdžią nukreipti pasisakymai ir demonstracijos yra slapta susiję su Vakarais. Jie paprasčiausiai netiki, kad panašūs protestai gali prasidėti be užsienio palaikymo. Pasak rusų studentų, daugelis visuomeninių organizacijų, kurios dalyvavo demokratiniuose protestuose posovietinėse valstybėse per pastaruosius 15 metų, buvo palaikomos ir finansuojamos iš Vašingtono. E. Mickiewicz respondentų manymu, tokio pobūdžio judėjimai yra organizuojami išorėje, nėra teisėti ir rimtai kenkia Rusijos saugumui. Pats faktas, kad JAV taip pat finansavo ne vieną visuomeninę organizaciją Rusijoje – pavyzdžiui, nepriklausomą rinkimų stebėjimo organizaciją „Balsas“, – tik sustiprina jų įtarimus. Studentai JAV vadino „konkurentėmis“, „agresorėmis“ ir – kaip jų mintis apibendrino E. Mickiewicz – „viso pasaulio lėlininkėmis“.
Askritojo stalo diskusijos vyko vos septyni mėnesiai iki to, kai rusai pradėjo masiškai eiti į gatves dėl sukčiavimų per rinkimus. Atsakydama į visuomenės nepasitenkinimą valdžia stipriai apribojo susirinkimų, žodžio laisvės ir organizacijų teises. Nors E. Mickiewicz tikriausiai nespėjo išsiaiškinti, kaip į visa tai sureagavo tiriamosios grupės, galima užtikrintai teigti, kad daugelio jų požiūris į protestus buvo geriausiu atveju dviprasmiškas – ir kad tik nedaugelis jų išėjo į protesto mitingus prieš V. Putiną. Daugelis diskusijų, apie kurias ji praneša, nerodo jokios traukos politiniam aktyvumui. Atvirkščiai, kaip teigia E. Mickiewicz, studentai mano, kad, „jeigu įvyks permainos, jos ateis iš sistemos vidaus“.
Nauji veidai – senos idėjos
Tam tikra prasme E. Mickiewicz pavyko sudaryti kolektyvinę biografiją tos kartos, kuri greičiausiai paveldės V. Putino sukurtą sistemą ir vieną sykį susidurs su reformų šalininkų konfrontacija. Dabar šie aktyvistai atrodo arba užspausti dominuojančių priešininkų jėgų, arba visiškai išblėsę, ypač po greito atsako į pastaraisiais metais vykusius protestus, taip pat dėl naujos prokremliškų nuotaikų bangos, atsiradusios po Krymo okupacijos, ir palaikymo, kurį Rusija rodo sukilėliams Pietryčių Ukrainoje. Dabartiniai liberalai atrodo neįgalūs efektyviai bendradarbiauti tarpusavyje. Prie jų tik retkarčiais prisijungia nauji įdomūs personažai – tokie, kaip charizmatiškas, tačiau į ksenofobiją linkęs kovotojas su korupcija Aleksejus Navalnas. Be to, daugelis protestų dalyvių iki šiol nesugeba sukurti vieningos pilietinio judėjimo platformos ir arba kovoja tarpusavyje, arba stoja į nenaudingas ideologines sąjungas.
Iš kitos pusės – tas pats nesugebėjimas prisiimti riziką, egoizmas ir apolitiškumas, kurie dominuoja tarp E. Mickiewicz apklausto jaunimo, siekiančio išlaikyti status quo, aktyvistams gali praversti. Nors prieš Kremlių nukreipta opozicija nesugebėjo nugalėti putiniškos mašinos, ji išmoko prisitaikyti prie tokios politikos ir išmoko tokių lyderio savybių, kurių stipriai trūksta E. Mickiewicz tyrimų dalyviams – elito atstovams.
Bent vienas šios kartos atstovas tikrai gali pasirodyti esąs įdomus, „kitoks“ pavyzdys. Tai Nadežda Tolokonikova, grupės „Pussy Riot“ narė, tuomet, kai E. Mickiewicz rinko medžiagą savo knygai, studijavusi Maskvos valstybiniame universitete. Kai N. Tolokonikova 2011-aisiais įkūrė „Pussy Riot“, jai buvo likę keli mėnesiai iki diplomo įteikimo. 2012-ųjų vasarį ji sudalyvavo įžymiajame išpuolyje Kristaus Išganytojo cerkvėje, vėliau nulėmusiame jos areštą. Mergina dėl šios veiklos turėjo 21 mėnesį kalėti, tačiau po to su nauja jėga vėl ėmėsi kovos už žmogaus teises. Be abejo, ją sunku pavadinti reprezentatyviu pavyzdžiu, tačiau jos istorija rodo, kad Rusija gali turėti kitokią ateitį – kurioje nesusitaikymas su sistema, tolerancija individualumui taps sveikintinu dalyku, o ne nusikaltimu.
Reikia pripažinti, tokia ateities perspektyva kol kas atrodo miglota, nes naujoji Rusijos valdžia, be jokios abejonės, yra sudaryta iš jaunų vyrų ir moterų, kurie figūruoja E. Mickiewicz knygoje, o jų atėjimas į valdžią greičiausiai tik sustiprins dabartinį status quo. Tie nauji lyderiai gali būti patriotai ir veržtis pakeisti Rusijos kryptį, tačiau netgi tie, kas pasisako už reformas, nėra įgalūs nugalėti valdžios institucijų inertiškumą ir negebėjimą suvaldyti resursų, o jos dalimi jie neabejotinai taps. Geriausiu atveju jie virs profesionaliais technokratais, nerodančiais empatijos toms nepatenkintųjų bangoms, kurios artimiausiu metu užplūs Rusiją, tačiau nesugebančiais – o ir nenorinčiais – išsišokti prieš privilegijuotąją valdžią. Norint kaip nors išeiti iš šios aklavietės, valstybei reikės galingo sisteminio sukrėtimo, kurio negali organizuoti nei dabartinė Rusijos opozicija, nei potencialūs naujieji lyderiai. Kol kas būsimieji Rusijos valdytojai gali tik tikėtis, kad jų elitinis išsilavinimas tinkamai paruošė juos valdyti šalį, kurią V. Putinas kada nors paliks po savęs.
