Tokia nuomone leidinyje „The Moscow Times“ dalinasi Rusijos analizės ir konfliktologijos instituto vadovas Aleksandras Šulga.
Žinutė Vakarams
Naujojo ginklo „Orešnik“ smūgiu pirmiausia buvo siekiama sukelti baimę Vakarų sostinėse, kurios ir toliau remia Ukrainą, nepaisant Kremliaus branduolinių grasinimų.
Rusijos propaganda „Orešnik“ raketą pristatė kaip lūžio tašką akistatoje su Vakarais. V. Putinas, matyt, raketos bandymą laiko itin sėkmingu, o propagandinė valstybinė žiniasklaida turi daug patirties transliuojant jo nuotaiką. V. Putinas savo vieša kalba norėjo patraukti visų dėmesį ir dar kartą perspėjo NATO apie savo ketinimų rimtumą.
Be to, smogdamas Ukrainai raketa, galinčia nešti branduoline galvute, jis palypėjo dar vienu ar net dviem laipteliais aukščiau ant branduolinio eskalavimo slenksčio. Taigi jam liko tik kelios galimybės, iš kurių vienas – branduolinis bandymas kažkur giliai atokioje Rusijos teritorijoje, kad Vakarai patikėtų, kad jo ketinimai rimti.
Kelios auditorijos
Kaip visada, ši propaganda buvo skirta kelioms auditorijoms. Pagrindinis taikinys buvo Europos šalių visuomenės bei kolektyviniai Vakarai. Ukrainos visuomenė taip pat buvo tikslinė grupė, tačiau tai greičiau buvo veiksmas, skirtas ilgalaikiam, ne momentiniam efektui. Galų gale, oficialiai raketos „Orešnik“ ataka buvo grindžiama reakcija į tai, kad Ukraina panaudojo vakarietiškus ilgojo nuotolio ginklus prieš karinius taikinius Rusijos teritorijoje.
Trečioji V. Putino žinios auditorija buvo Rusijos gyventojai, kuriems reikėjo parodyti, kad Rusija yra stipri (nepaisant to, kad ji nesugeba apsaugoti savo Briansko ir Kursko sričių oro gynyba), nors reakcija buvo asimetriškai per jautri.
Branduolinis šantažas ir bravūra Rusijos pokalbių laidose ir pareigūnų „Telegram“ kanaluose nedidelėmis dozėmis vaidina teigiamą vaidmenį režimui ir asmeniškai V. Putinui, nes abstrakti grėsmė lemia konkretų pasididžiavimą Rusijos kariniais pajėgumais ir šios galios apjungiamą bendrystės jausmą.
Šneka galios kalba
Svarbiausias Rusijos politinės ir tautinės sąmonės archetipas yra galios kultas – kad Rusija yra pasaulinė galia arba bent jau nusipelnė tokio statuso. Tai įrodo karingi Kremliaus pareiškimaoi. Tačiau tapti tikra pasaulio galia padidinus pavojingo branduolinio karo tikimybę yra visai kitas dalykas.
Dar 2023 metų kovą Rusijos analizės ir konfliktologijos institutas paklausė žmonių, ar jie palaikytų branduolinį smūgį prieš Ukrainą ir NATO šalis.
Absoliuti dauguma (88 proc.) atsakiusių rusų nepritartų branduolinio ginklo panaudojimui prieš Ukrainą. Vos 10 proc. rusų pritartų tokiam žingsniui. Svarbu pažymėti, kad vyresnioji karta (55 metų ir vyresni) netgi labiau linkusi priešintis branduoliniam smūgiui nei jaunimas. Nors lyginant su jaunuoliais, šios amžiaus grupės atstovai dažniausiai yra radikalesni Rusijos ir Ukrainos karo reikaluose – pavyzdžiui, kalbant apie priverstinę mobilizaciją ir karo veiksmų nutraukimo sąlygas.
Nepaisant visos antivakarietiškos ir ypač anti–NATO retorikos, dauguma Rusijos piliečių (65 proc.) nepritartų branduoliniams smūgiams prieš šias šalis. Tokią idėją palaikytų tik ketvirtadalis.
Tikėtina, kad Rusijos visuomenės suvokimas apie branduolinį eskalavimą bus panašus į priverstinės mobilizacijos suvokimą. Jei reikėtų įvardinti – nepopuliarus. Nuo 2022 m. nuolat didėjantys mobilizavimo tempai bei aktyvus kalinių, o dabar ir Šiaurės Korėjos karių, panaudojimas, akivaizdžiai rodo, kad karas prieš Ukrainą netapo populiariu karu rusams. Jei būtų populiarus, jokie materialiniai atlygiai būtų nereikalingi – savanorių užtektinai pritrauktų patriotizmas.
Paveiktų kiekvieną rusą
Branduolinio ginklo grėsmė visada yra gerai iki kol tai nesukelia eskalacijos, kuri visada reiškia atsaką į tokio ginklo panaudojimą. Toks atsakas paveiktų kiekvieną rusą, nepaisant jo požiūrio į karą ar dalyvavimo jame iki šiol.
Juk branduolinės galvutės nejaus skirtumo, ko reikėtų ar nereikėtų pasigailėti. Tokio karo dalyviais taps visi – nuo generalinių direktorių iki gatvių šlavėjų. Be to, nėra materialinės naudos, kurios branduolinis smūgis būtų vertas.
Dauguma žmonių yra pasyvūs karui ir susitelkę į savo išlikimą, stengiasi negalvoti apie moralę, politinę poziciją ir pilietinį aktyvumą. Tačiau galimas branduolinis konfliktas veikia atvirkščiai – paliečia net pasyviuosius ir juos gąsdina.
Branduolinio karo perspektyva gali paveikti ne tik šią daugumą, bet ir visuomenės sluoksnį, kuris karo pradžią laiko klaida, tačiau mieliau jį palaiko, o ne prisiima kolektyvinę atsakomybę. Kartu su pasyviąja visuomenės dalimi ir ideologiniais karo priešininkais jie sudaro absoliučią daugumą.
Jau nekalbant apie tai, kad aršiausiai palaikantys karą taip pat nebūtinai gali būti laikomi palaikančiais branduolinį smūgį. Taigi V. Putinas padidino eskalaciją iki lubų, kurias nustatė net ne kolektyviniai Vakarai, o jo paties gyventojai.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
