Tačiau, nepaisant to, šiandieninė Rusija nuolat atsilieka nuo ekonomiškai išsivysčiusių šalių, o rusų prezidentas nieko nesiima daryti šiuo atžvilgiu. Neseniai V. Putinas aplenkė Leonidą Brežnevą pagal valdymo Rusija laiką nuo pat J. Stalino laikų. Ir vieninteliai jo pasiekimai – stabilumo suderinamumas su stagnacija – taip pat labiau tinka būtent L. Brežnevo pasiekimų sąrašui. Pastarieji ketveri metai tik įrodė, kad Rusijos ekonomika gali atlaikyti stiprius sukrėtimus, tačiau viltis atgaivinti jos greitą augimą taip pat menkai tikėtina.
Kokie yra galimi Rusijos ekonomikos atgaivinimo planai? Buvęs Rusijos finansų ministras Aleksejus Kudrinas siūlo liberalizuoti ekonomiką ir investuoti į rusų žmones. Kitos tėkmės šalininkai mano, kad Rusijos valstybė pati turi investuoti daugiau. Siūloma valstybei sumažinti palūkanų normas, subsidijuoti korporacijų paskolas ir tiesiogiai investuoti į gamybą. „Foreign Policy“ straipsnio autoriaus Chriso Millerio manymu, nei vienas, nei kitas projektas nebus įgyvendintas, nes jie prieštarauja vienam iš esminių putinomikos principų, dėka kurios V. Putinas ir laikosi valdžioje jau kelis dešimtmečius.
Išskiriamos trys ekonominės V. Putino strategijos:
1. „Makroekonominio stabilumo išsaugojimas bet kokia kaina, siekiant kuo mažesnio deficito biudžeto, mažo įsiskolinimo lygio ir žemos infliacijos, net ir aukojant augimą.
2. „Socialinės apsaugos sistemos naudojimas tam, kad būtų papirkti politine prasme galingi sluoksniai – visų pirma pensininkai – vietoje investicijų į ateitį“.
3. „Privatų verslą pakęsti tik „nestrateginiuose“ sektoriuose, išsaugant valstybės kontrolę energetikoje ar žiniasklaidoje, kur susikerta verslas ir politika“.
Kremlius supranta, kad išsaugant dabartinę kryptį Rusija išliks stabilia, tačiau stagnuojančia: su nepakankamu žmogiškųjų resursų ir privačių bendrovių finansavimu, o taip pat pernelyg didelėmis išlaidomis korumpuotoms valstybinėms bendrovėms. Ekonominis augimas pasiliks apie 2 proc. per metus. V. Putino akyse ekonominė stagnacija – tai pakenčiama. Jis turi įrankių, kad išsilaikytų valdžioje. Priešingai, dideli pokyčiai ekonomikos politikoje gali papiktinti „pagrindines palaikymo grupes“ ir susilpninti Kremliaus kontrolę. V. Putinas susikūrė savo, kaip stabilumo garanto reputaciją, o kažkokių kardinalių pokyčių įgyvendinimas juos pakirs.
Rusijos prezidentas išsaugo energingą palaikymą iš spec. tarnybų, karinės pramonės ir valstybinių bendrovių. A. Kudrino siūlymas perskirstyti finansavimą, ir nukirpti skiriamas kariuomenei bei spec. tarnyboms lėšas, jas perkeliant į sveikatos apsaugą ir švietimą, galingai smogtų į patį Putino politinės koalicijos pagrindą. Taip pat reiktų atkreipti dėmesį, kad gynybos biudžeto mažinimas sukeltų atleidimų pramonėje bangą ir socialinį nepasitenkinimą.
Tačiau net jeigu ir pinigų, skirtų kariuomenei ir neįmanoma sumažinti, galima juk būtų pagerinti verslo klimatą? Vargu. Monopolio apribojimo grėsmė yra daugelio Rusijos didžiųjų bendrovių, kurios ir sudaro didžiąją valdančiojo elito palaikymo bazę, gyvavimui.
V. Putinas tikriausiai prieš rinkimus pažadės kažkokias trumpalaikes priemonės, suteikiančias „saldainio“ efektą. Po balsavimo Rusijoje tikriausiai prasidės skausmingos ekonominės permainos, tačiau didesnių mokesčių fiziniams asmenims ir verslui pavidalu, o ne reformų, kurios galėtų paskatinti ekonominį augimą. „Ekonomika, kuri taikosi su neefektyvumu bei sveikina autokratiją, yra pasmerkta, kaip paaiškino V. Putinas, nuolatiniam atsilikimui“, – rašoma „Foreing Policy“.
