Krymas
„Krymo grąžinimo į Rusijos sudėtį“ scenarijų Rusijos Federacija parengė iš anksto ir itin kruopščiai.
Krymo prijungimas prie Rusijos, aktyviai palaikomas valstybine propaganda, leido V. Putinui įtvirtinti savo legitimumą. Jo populiarumo reitingai pasiekė rekordines aukštumas.
V. Putinas, faktiškai pasirašęs Krymo aneksiją, pripažino savo asmeninę atsakomybę dėl šio įvykio.
Rusijos karių dalyvavimas
2014-ųjų rugpjūčio pabaigoje nutrūko Ukrainos kariuomenės puolimas (į nepripažintų respublikų teritoriją). Tai tapo įmanoma tik dėl į šią teritoriją atsiuntus Rusijos Federacijos pastiprinimą, įskaitant karinę techniką ir dalį reguliariosios armijos. Po to, palei Rusijos-Ukrainos sieną, atsiradusiuose „katiluose“ žymius nuostolius patyrė tiek Ukrainos, tiek ir Rusijos armijos.
Rusijos Federacijos gynybos ministerija bandė neigti rusų karių dalyvavimą mūšiuose Ukrainoje, įskaitant ir „atostogaujančiuosius“.
Ataskaitoje pateikiami Kostromos ir Ivanovsko desantininkų, Ukrainos teritorijoje patekusių į nelaisvę, liudijimai.
Dokumente cituojami rusų tankistų, patekusių į nelaisvę prie Ilovaisko, žodžiai.
2015-ųjų sausį rusų kariai vėl įsitraukė į aktyvius mūšius su Ukrainos kariuomene ir užtikrino separatistams pergalę strategiškai svarbioje Debalcevės gyvenvietėje.
Kariai pasakojo, kad skirtingai nuo „vasarinės Rusijos armijos intervencijos“, kai kariniai daliniai sienas kirsdavo kolonomis, šįkart perkėlimas vyko nedidelėmis grupėmis po tris žmones.
2015-ųjų vasario pradžioje į Borisą Nemcovą kreipėsi piliečiai, atstovaujantys žuvusiųjų Donbase rusų karių giminaičių interesus. Jie paprašė pagalbos tarpininkaujant su Rusijos gynybos ministerija dėl jų šeimoms priklausančių išmokų.
Didžiausias žuvusiųjų karių skaičius buvo užfiksuotas mūšiuose dėl Ilovaisko. Pačiais skeptiškiausiais vertinimais, į Rusiją grįžo ne mažiau 150 karstų su užrašu „200 krovinys“.
Antroji karstų banga masiškai į Rusiją pradėjo judėti 2015-ųjų sausį ir vasario pradžioje. Šiuo periodu Ukrainos rytuose žuvo ne mažiau 70 rusų karių. Žuvo mažiausiai 17 Ivanovo desantininkų.
Pasak B. Nemcovo šaltinių, žuvusiųjų giminės gavo 3 mln. rublių kompensaciją. Tuo pat metu jie turėjo duoti sutikimą dėl informacijos neviešinimo už kurį yra grasinama baudžiamuoju persekiojimu.
Skirtingai nuo pernykščių įvykių (prieš išvykstant į Debalcevę) rusų kariai, reikalaujant vadovybei, oficialiai palikdavo tarnybą.
Jokių kompensacijų giminės negavo. Oficialiai kreiptis dėl kompensacijų nebuvo kaip, nes formaliai kariai jau neatliko tarnybos.
Rusų karių šeimos atsisakė nuo viešų pareiškimų. Negana to, B. Nemcovo nužudymas įtikino juos atsisakyti bet kokių reikalavimų, net jeigu jie tokių ir turėjo. „Jeigu B. Nemcovą sušaudė prie Kremliaus sienų, tai su mūsų ginamaisiais Ivanovo gali padaryti išvis bet ką. Niekas net nepastebėtų“, – bendrą nukentėjusiųjų poziciją suformulavo teisininkas, atstovaujantis jų interesus.
Ataskaitos autoriai surado 22 karių žūties faktų Ukrainos teritorijoje patvirtinimus.
Atsakydama į Pskovo srities atstovo Dūmoje Lyvo Šlosbergo užklausą Rusijos karinė prokuratūra pranešė, kad įstatymų pažeidimų nenustatyta, žuvusiųjų šeimos gauna socialinę pagalbą, o atsakyti į kitus klausimus paprasčiausiai neįmanoma, nes jie yra laikomi valstybės paslaptimi.
„Savanorių“ įtraukimą į procesą ir siuntimą į Donbasą organizuoja Kremliui lojalios visuomeninės organizacijos. Savo vaidmenį šiame procese viešai pripažino Rusijos veteranų sąjungos vadovas, Valstybės Dūmos ir „Jedinaja Rossija“ partijos narys Francas Klincevičius.
Remiantis pačių „savanorių“ liudijimais, būsimų smogikų surinkimo punktams naudojami vietos teritorinės karinės įstaigos įvairiuose Rusijos miestuose.
Rostovo srityje organizuota, prieš atsiduriant separatistų gretose, paruošimo sistema ir materialinė bazė. Kryptį, karines užduotis ir karinę techniką jie gauna dar prieš kertant sieną.
Vidutiniškai „savanoriai“ gali tikėtis apie 60 tūkst. rublių (kiek daugiau nei tūkstantis eurų) per mėnesį, nors „yra tokių, kurie gauna 80, 90 tūkst, vadai – netgi daugiau“.
Didžiausią „savanorių“ srautą sudaro buvę kariai ir teisėsaugos struktūrų pareigūnai. Verbuotojai stengiasi atsirinkti vidutinio amžiaus vyrus. Jaunuoliai nėra jų prioritetas, nes yra išsaugoję stiprų ryšį su savo artimaisiais.
Surinkti įrodymai nurodo, kad karinėse struktūrose (Ramzano Kadyrovo) smogikai aktyviai dalyvauja kariniuose veiksmuose Donbase.
Karinė technika
Antrajame Minsko susitarime yra minima raketų paleidimo sistema „Tornado“, sukurta Rusijoje ir iki šiol neeksportuota į jokias kitas valstybes.
Pasak Karinės ir politinės analizės instituto eksperto Aleksandro Chramčichino, po pirmųjų Minsko susitarimų LLR ir DLR ginkluotėje buvo užfiksuota tokia ginkluotė (neįskaitant nuostolių): 83 tankai, 83 desantinės mašinos, 68 šarvuočiai, 33 savaeigės artilerijos mašinos, 31 artilerijos pabūklas, 11 raketų paleidimo sistemų, 4 zenitiniai raketų paleidimo kompleksai (3 „Strela-10“, 1 „Osa“). Iš jų, anot eksperto, 23 tankai, 56 desantinės mašinos, 26 šarvuočiai, 19 artilerijos pabūklų, 17 artilerijos pabūklų ir 2 zenitiniai raketų paleidimo kompleksai buvo užgrobti iš Ukrainos kariuomenės. A. Chramčichinas neatmeta, kad likusi ginkluotė separatistus galėjo pasiekti iš Rusijos, tačiau taip pat neatmeta versijos, kad karinė technika galėjo būti „nusipirkta“ pasinaudojus Ukrainos pusės korupcinėmis schemomis.
Įrodyta, kad Donbase buvo tankai T-72BZ – ši paskutinė rusiško tanko versija taipogi niekada nebuvo eksportuojama.
Dar viena Rusijos karinės technikos dislokavimo Ukrainos teritorijoje tyrimo versija tapo vaizdo įrašas iš Luhansko, kuris šiuo metu yra kontroliuojamas separatistų. 2015-ųjų vasario viduryje vieno automobilio vaizdo registratorius užfiksavo zenitinę raketų paleidimo sistemą „Pancyr-S1“. Be Rusijos, nė viena iš šalių, savo ginkluotėje turinčių „Pancyr-S1“, neturi bendrų su Ukraina sienų.
Maskvos kontrolė
Faktiškai DLR ir LLR yra valdoma iš išorės – oficialiosios Maskvos, ir esminiai sprendimai yra daromi tik su Rusijos valdininkų ar politinių technologų žinia. Prezidento patarėjas Vladislavas Surkovas yra vienas iš pagrindinių Kremliaus įgyvendinamos Donbaso „separatistų“ kontrolės veikėjų ir autorių.
Karo kaina
Tiesioginės Rusijos karo išlaidos Ukrainos rytuose per 10 mėnesių siekė 53 mlrd. rublių (0,922 mlrd. eurų).
Ukrainos pabėgėlių išlaikymas regioniniams biudžetams atsieina 12 mlrd. rublių (0,208 mln. eurų) per mėnesį, o bendra suma nuo 2014-ųjų liepos sudaro 80 mlrd. rublių (1,393 mlrd. eurų).
Rusijos gyventojams konfliktas su Ukraina reiškė papildomą 5,5 proc. kainų augimą. Ši 5,5 proc. infliacija reiškia, kad rusai neteko apytikriai 2 trln. rublių savo atlygio ir apie 750 mlrd. rublių savo santaupų.
