Diskusijų klubo „Valdaj“ susitikime Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas buvo paklaustas, ar 2012 m. prezidento rinkimuose jis konkuruos su dabartiniu šalies vadovu Dmitrijumi Medvedevu. Diskusijoje dalyvavusiam Tarptautinio saugumo instituto (JAV) ekspertui Nikolajui Zlobinui susidarė įspūdis, jog V. Putinas norėjo, kad jam užduotų šį klausimą. „Jis norėjo papasakoti žmonėms apie savo poziciją, nes žino, jog šiuo klausimu egzistuoja skirtingos nuomonės, ir nori, kad žmonės žinotų jo poziciją“, – sakė N. Zlobinas. Tačiau galutinai situacija šioje srityje po V. Putino pasisakymo taip ir nepaaiškėjo. „Ar mes konkuravome 2008 metais? Štai ir dvyliktais metais nekonkuruosime. Mes susitarsime, nes mes vieno kraujo ir vienodų politinių pažiūrų žmonės“, – pareiškė V. Putinas. Taip pat, pasak pokalbio dalyvių, premjeras pažymėjo, kad jie „kartu pagalvos“, kaip elgtis priklausomai nuo 2012 m. realijų, politinių planų, politinių galių išsidėstymo ir „Vieningosios Rusijos“ padėties. Pagaliau V. Putinas lyg tai pasakė: „Vyriausybė turi didžiulius konstitucinius įgaliojimus, o visa kita – tai asmeninių ambicijų, kurių mes vienas kito atžvilgiu neturime, klausimas.“
Žinomas Vokietijos politologas Alexanderis Rahras suprato Rusijos ministro pirmininko signalą taip: prasidės visuomenės paruošimas minčiai, kad V. Putinas gali grįžti į prezidento postą. „Jis galėjo pasakyti, kad nenori balotiruotis“, – pridūrė ekspertas. Savo ruožtu Nacionalinės strategijos tarybos generalinis direktorius Valerijus Chomiakovas mano, kad V. Putino pareiškimas stiprina jo ir D. Medvedevo tandemą jėgų, kurios norėtų, kad šis tandemas žlugtų, akyse. „Kas beatsitiktų, aš manau, kad rezultatas bus vienas. 2012 m. valdžioje liks tandemas ir kas iš jų bus pirmas, o kas antras asmuo – tai jau jų asmeninis reikalas. Žmonės, aš manau, bet kuriuo atveju išrinks arba Vladimirą Putiną, arba Dmitrijų Medvedevą“, – konstatavo ekspertas. Londone esančio Karališkojo koledžo Rusijos ekspertas Anatolis Lievenas irgi mano, kad nėra svarbu, kuris taps prezidentu – V. Putinas ar D. Medvedevas. „Jis [V. Putinas] nori pasakyti, kad politinis elitas liks valdžioje ir vieningas“, – apibendrino A. Lievenas.
Visoje šitoje istorijoje pirmiausia stebina niuansas, kad, anot V. Putino, jis ir D. Medvedevas vieni patys (o ne rinkėjai, kurie turėtų balsuoti taip, kaip jiems bus pasiūlyta) spręs, kas taps prezidentu. Kita vertus, Rusijos sąlygomis tokia įvykių eiga yra normali. Todėl galima iš karto pereiti prie analizės to, ką tikriausiai turėjo omenyje V. Putinas, nes vieningos nuomonės, kas vis dėlto bus prezidentas, nėra. Didesnė dalis ekspertų šio klausimo nesvarsto, nes mano, jog jis neturi jokios reikšmės (yra sistema, dalių išsidėstymas nereikšmingas). Tačiau taip nėra vien dėl to, kad prezidentas gali atleisti premjerą, o premjeras prezidento – negali.
Taigi, kodėl V. Putinas norėtų persikelti iš „Baltųjų rūmų“ į Kremlių? Pirma, šiandien jis formaliai yra D. Medvedevo pavaldinys ir kaip ministras pirmininkas atsako už socialinių ekonominių problemų valstybėje sprendimą (caras/prezidentas Rusijoje yra visada aukščiau visko ir dėl visko pirmiausia yra arba lieka kalti didikai/valdininkai). Turint omenyje, jog šiuo metu dėl visą pasaulį užklupusios finansinės ekonominės krizės socialinė ekonominė situacija Rusijoje nėra pati geriausia ir artimiausiu metu ji kardinaliai nepagerės, reikės daug ir sunkiai dirbti, kad ji pasikeistų (prieš kurį laiką D. Medvedevas paskelbė atvirą laišką tautai, kuriame pripažįstama, kad Rusijos socialinė ekonominė sistema yra neefektyvi, Rusijos demokratija nekokybiška, demografinė situacija šalyje kritiška, padėtis Kaukaze nestabili ir t. t.). Tokiame kontekste V. Putinui būtų ramiau ir patogiau, jeigu ne jis pats, o D. Medvedevas važinėtų po Pikaliovus ir gelbėtų šalies ekonomiką ir socialinę sferą.
Antra, šiandien gandų lygmenyje kalbama, kad V. Putinas ir D. Medvedevas, o tiksliau, jų komandos, sutaria ne visais klausimais ir šie nesutarimai vieną dieną gali persikelti į aukščiausią (asmeninį) lygmenį. Teoriškai tai galėtų baigtis ministro pirmininko atleidimu. Žinoma, dabar apie tai kalbėti sunku, nes D. Medvedevo pozicijos nėra pakankamai tvirtos (jeigu jis pradėtų aktyviau demonstruoti savarankiškumą ir priešintis V. Putino diktatui, „Vieningosios Rusijos“, kuri yra visiškai pavaldi premjerui, kontroliuojama Rusijos Dūma galėtų greitai jam surengti apkaltą kaip tėvynės išdavikui). Tačiau V. Putinui irgi reikėjo praktiškai visos pirmosios kadencijos, kad įsitvirtintų valdžioje. Daug kas mano, kad D. Medvedevas visuomet buvo ir liks antruoju numeriu (suprask: faktiniu V. Putino pavaldiniu nepriklausomai nuo jų oficialiai užimamų pozicijų), tačiau galima pastebėti, kad D. Medvedevas jaučiasi prezidento poste vis tvirčiau ir bent jau jo darbo stilius skiriasi nuo putiniškojo. Taigi, jeigu jam bus suteikta dar viena (dabar jau šešerių metų) prezidento kadencija, jis gali tapti pagal politinį svorį lygiaverte V. Putinui figūra. Nežinia, ar pastarajam to reikia, ir galbūt jis turėjo omenyje kaip tik tokias politines 2012 m. realijas, kurios paskatintų jį susigrąžinti prezidento postą.
Tačiau lygiai taip pat negalima atmesti varianto, kad V. Putinas iš tikrųjų visiškai pasitiki savo dabartiniu bendražygiu. Kitaip tariant, galbūt tai tiesa, kad V. Putinas ir D. Medvedevas yra „vieno kraujo“ ir visus svarbiausius klausimus sprendžia sutartinai. Tokiu atveju 2012 m. nėra jokios prasmės keisti figūras politinių šachmatų lentoje. Dar daugiau, antroji kadencija gali tapti galutiniu D. Medvedevo (kuris yra jaunesnis už premjerą), kaip tikro V. Putino įpėdinio Rusijos soste, patikrinimu, po kurio pastarasis iš viso pasitrauks iš politikos. Šiame kontekste taip pat galima paklausti, kam D. Medvedevui forsuoti įvykių eigą ir konfliktuoti su V. Putinu (ir dar be jokios tvirtesnės garantijos, kad jį parems didesnė dalis šalies politinio, ekonominio bei saugumo elito ir valdžios perėmimo operacija pasiseks), jeigu jis vėliau galės tiesiog užimti jo, kaip pagrindinio Rusijos lyderio, vietą. Pagaliau, jeigu V. Putinas tikrai ketina grįžti į Kremlių, kodėl jis atsisakė turėto posto 2008 metais? (Rusijos, kaip demokratinės šalies, kurios valdžia nekeičia ir nepažeidžia Konstitucijos dėl asmeninių konjunktūrinių interesų, įvaizdžio stiprinimo argumentas šiuo atveju yra ne itin aktualus, nes net Vakarai, ką jau kalbėti apie vidaus politinę rinką, buvo pasiruošę ir net norėjo, kad V. Putinas liktų Kremliuje, nes jis nenuspėjamą Rusiją bent jau stabilizavo.)
Apibendrinant galima prognozuoti, kad, jeigu neatsitiks nieko neįprasto, tai yra D. Medvedevas nedarys jokių žingsnių konflikto linkme ir sąlyginai efektyviai vykdys savo pareigas, 2012 m. jis su V. Putino palaiminimu vėl taps Rusijos prezidentu. Jeigu V. Putinas būtų labai ambicinga autoritarinio pobūdžio asmenybė, jis paprasčiausiai būtų neatsisakęs turėto posto 2008 m., o D. Medvedevas nesutiktų vaidinti antrojo numerio. Gal iš tikrųjų didžiausia jų ambicija yra galinga Rusija?
Vadim Volovoj, VU TSPMI doktorantas
