Turbūt niekas jau nebesistebi, kai Graikijos ar Prancūzijos miestų gatvėse dega automobiliai ir dūžta parduotuvių vitrinų stiklai – protestuojantys ir streikuojantys pietiečiai tapo įprastu reiškiniu. Tačiau kai mūšio lauku pavirsta kantrių ir tyleniais vadinamų islandų sostinė, tai verčia susimąstyti.
Pirmieji masiniai protestai Graikijoje, nuspalvinti ekonominės krizės spalvomis, prasidėjo praėjusių metų pabaigoje. Pretekstu tapo mįslinga istorija, kai nuo policininko kulkos žuvo paauglys, vėliau prie protestuojančiųjų prisidėjo profsąjungos, atmosfera kaito ir įsiplieskė riaušės. Antrąją graikiškų protestų bangą pradėjo ūkininkai, nepatenkinti subsidijų išmokėjimo tvarka ir pensijų reforma – valstybės vykdomą politiką buvo pabandyta paveikti blokuojant pagrindinius kelius. Dar vėliau apie 800 Graikijos valstybės tarnautojų, nustekentų nuolat didėjančios infliacijos ir nerimaujančių dėl tų pačių pensijų, pabandė prasiveržti į Ekonomikos ir finansų ministeriją ir susitikti su ministru, tačiau tuoj pat paragavo ašarinių dujų ir buvo aptalžyti guminėmis lazdomis.
Sausio pabaigoje Prancūzijoje nuvilnijo masinių streikų banga, kuriuos, remiantis laikraščio „Parisien“ atlikta apklausa, palaikė per 70 proc. prancūzų. „Pykčio diena“ pramintame streike dalyvavo transporto darbuotojai, mokymo ir sveikatos įstaigos, pramonės įmonės ir net šalies bankai. Aštriausios kritikos sulaukė prezidento Nikolas Sarkozy vykdoma ekonominė politika ir antikrizinės priemonės, kurios, profsąjungų teigimu, galutinai nustekens dirbančiuosius. Prancūzų streiką spauda jau pavadino pačiu didžiausiu per pastaruosius 20 metų.
Už savo teises ėmėsi kovoti ir Vokietijos profsąjungos: pirmiausia užsikimšo ausis kištukais ir švilpavo streikuojantys oro bendrovės „Lufthansa“ darbuotojai, vėliau prie jų prisidėjo ir geležinkelių bendrovė „Deutsche Bahn“, kurios darbuotojai taip pat reikalavo padidinti atlyginimus 10 proc. ir pagerinti darbo sąlygas.
Streikuoti moka ir disciplinuota Vokietija, ir maištingoji Prancūzija, tačiau ekspertai atkreipia dėmesį, kad dabar tikrai ne pats geriausias laikas šokdinti darbdavius ir reikalauti padidinti atlyginimus – pasaulinės finansų krizės paliestos įmonės ir atskiri sektoriai ne juokais skaičiuoja nuostolius, todėl vietoj pagerintų darbo sąlygų galima sulaukti ir pranešimo apie atleidimą.
Kanados laikraštis „The Globe and Mail“ atkreipia dėmesį, kad Didžiojoje Britanijoje streikų ir protestų akcijų metu gerokai pakvipo ksenofobija – britų atominių ir akmens anglimis kūrenamų elektrinių darbuotojai surengė akciją prieš užsieniečių įdarbinimą naujosios naftos perdirbimo gamyklos statybose. Protestuotojai išėjo į gatves nešini šūkiu „Britų darbo vietos – britų darbininkams“, ir tai tapo akivaizdžiu smūgiu premjerui Gordonui Brownui, kuris dar 2007 m. pareiškė, kad britų darbininkus tiesiog būtina priversti labiau konkuruoti darbo rinkoje globalios ekonomikos sąlygomis…
Islandijoje iš pradžių kronos kursas euro atžvilgiu atpigo beveik 60 proc., paskui žlugo trys stambiausi bankai, ir dešimtys tūkstančių islandų išėjo į gatves, reikalaudami vyriausybės atsistatydinimo.
Didžiosios Britanijos laikraštis „The Times“ rašė: „Islandijoje nėra nei armijos, nei laivyno, nei aviacijos. Bet ten yra riaušių policija. Įniršusi minia parlamento pastatą apmėtė dažais ir jogurtu, rėkė, barškino puodais ir keptuvėmis, mėtė fejerverkus ir signalines raketas į langus ir uždegė laužą priešais centrinį įėjimą. (…) Kitą dieną jie vėl susirinko. Jie mėtė kiaušinius į premjero Geiro Haarde automobilį ir daužė skardinėmis į automobilio stogą.“
„The Times“ teigimu, taikios salos virtimas kunkuliuojančio pykčio šalimi – tai šis tas daugiau nei vietinė anomalija. Įvykius Islandijoje galima pavadinti new age ofrebellion (naujojo pasipriešinimo) pradžia, nes nei ši valstybė, nei Latvija, Bulgarija ar Lietuva niekada neturėjo „protesto kultūros“.
Bene emocingiausiai įvykius Islandijoje nušvietė arabų televizija „Al Jazzera“: „Ši šalis tradiciškai įsivaizduojama tokia: rūstus ledais padengtų fiordų grožis, ugnikalnių viršūnės, užklotos sniegu. Daugelis islandų kartų gyveno šioje šalyje ir maitinosi žemės bei jūros teikiamomis gėrybėmis. Jų ekonomika rėmėsi žemės ūkiu ir žvejyba. Bet pastaraisiais metais prabudo vikingų dvasia, ir Islandija nusprendė užkariauti pasaulį. Finansų pasaulį. Tų užkariavimų vaisiai pavertė Islandiją viena pačių turtingiausių pasaulio valstybių.“ Ir čia pat cituoja dailininką Sverrirą Olafsoną, kuris šiandien yra priverstas gyventi automobilyje ir palaidojo kelis iš nevilties nusižudžiusius draugus: „Vieną dieną tu turi viską, bet ateina rytdiena ir viskas dingsta. Ir tu tiesiog nežinai, ar išvis turi ateitį. Štai ir viskas, kas man liko po 60 metų sunkaus darbo. Viskas baigta. Kiekvieną dieną galvoju, ką man daryti – bandyti vėl atsistoti ant kojų ir gyventi toliau ar eiti ir nusiskandinti vandenyne? Aš tiesiog negaliu suprasti, ką toliau daryti.“
Ir šiam dailininkui bei kitiems islandams netiesiogiai atsako šalies premjeras Geiras Haarde: „Aš asmeniškai dabar mėginu ištraukti šią šalį iš krizės ir nesiruošiu bėgti. Suprantu žmonių jausmus ir jų protestus, tai – gyva demokratija. (…) Mes tirsime, nustatysime, kas įvyko, kas dėl to kaltas, ir aš esu įsitikinęs, kad niekas neišvengs atsakomybės. Niekas nenumatė globalios ekonominės krizės – nei JAV, nei Didžioji Britanija, nei kitos šalys. Jai niekas nepasiruošė. Ir tikrai ne mūsų vyriausybė dėl to kalta.“
Stebimės, kad tylūs ir kantrūs islandai pasidavė riaušių nuotaikai ir reikalaudami vyriausybės atsistatydinimo buvo pasirengę sudeginti Reikjaviką?
Britų „The Times“ rašo: „Ypatinga situacija dėl likvidumo visame pasaulyje prie kracho ribos pastūmėjo taip greitai, kad nebebuvo net laiko pareikalauti valdžios atsakomybės. Visoje Europoje naujieji lyderiai skelbiasi ekonomikos gelbėtojais, nacionalizuoja nuosavybę ir teikia paskolas bei garantijas žlungantiems bankams ir kompanijoms. Bet tokių veiksmų kaina labai didelė: ženkliai auga nedarbas, dėl išlaidų visuomenės reikmėms mažinimo kenčia ligoninės, mokyklos, universitetai. Rekordinį lygį pasiekė bankrutavusių žmonių skaičius.“
O ypač skaudžiai visa ši „naujoji situacija“ palietė arba palies jaunimą, kuris, kaip rodo įvairių valstybių pavyzdžiai, visuomet atsiduria protestų priekyje. Kodėl? Atsako to paties laikraščio citata: „Egzistuoja bendras šokas, kad geri laikai jau baigėsi. Kaip apie nesenas riaušes Atėnuose sakė graikų profesorius Fotini Tsalikoglou, suspausta nusivylimo spyruoklė gali tapti visuomeninio sprogimo priežastimi, nes daugeliui jaunų žmonių yra nepakeliama mintis, kad jie nebeturi ateities.“
Sociologai tikina, kad nauja masinių protestų banga Europoje, Amerikoje ir Azijoje nusiris šių metų kovo–gegužės mėnesiais. Ar tai padės spręsti aktualias problemas, ar vyriausybių nuvertimas išgelbės ekonomiką? Ilgalaikėje perspektyvoje – ne. Dažniausiai naujosios vyriausybės, valdžios vairą į savo rankas perėmę politikai visą kaltę verčia savo pirmtakams. Ir istorija tęsiasi.
Aušra Radzevičiūtė
