Tiesa yra tai, jog Afrika – tai ne vien Sudano Darfūro regionas ir jį ištikusi pasibaisėtina humanitarinė katastrofa.
Kita vertus, Darfūro problemos sparčiai plinta į kaimynines valstybes, ir už viso to vėlgi kyšo didžiosios (naftos) politikos veikėjų ausys.
Čade, nuošalioje Afrikos valstybėje, trijų sukilėlių grupuočių aljansui užsimojus nuversti vyriausybę, įtarimo šešėlis netruko kristi ant kaimyninio Sudano bei jį remiančios Kinijos. Prancūzija, buvusi Čado kolonijinė šeimininkė, iki šiol yra įstrigusi neaiškioje padėtyje tarp įsipareigojimų savo partnerėms Europos Sąjungos (ES) viduje bei tradicijos aktyviai kištis į prancūzakalbių Afrikos valstybių vidaus reikalus.
Po susirėmimų – atmestos paliaubos
Jungtinės sukilėlių pajėgos po keletą dienų trukusių įnirtingų mūšių Čado sostinės Ndžamenos gatvėse pirmadienį buvo priverstos atsitraukti už miesto ribų ir persigrupuoti. Didmiesčio gyventojams masiškai per sieną bėgant į kaimyninį Kamerūną, vienos iš trijų pagrindinių sukilėlių grupuočių, Suvienytų demokratijos ir raidos pajėgų (UFDD), lyderis Mahamatas Nouri Prancūzijos radijui RFI pareiškė, jog pagrindinis puolimą stabdantis veiksnys kol kas esantys Prancūzijos kariniai daliniai, dislokuoti Čado teritorijoje, tačiau žadėjo, jog prancūzų spaudimas neprivers sukilėlių pasitraukti „atgal į Sudaną“.
Aprimus kovoms, sukilėlių lyderiai netruko pasiūlyti vyriausybei paliaubas, kurių išankstinė sąlyga – prezidento Idrisso Deby pasitraukimas iš posto po 18 metų trukusio valdymo – buvo nedelsiant atmesta.
Antradienis Ndžamenoje, naujienų agentūrų duomenimis, praėjo gana ramiai, buvo tvarkomos susirėmimų metu nukentėjusios miesto gatvės. Tarptautinės humanitarinės pagalbos organizacijų duomenimis, susirėmimų metu žuvo mažiausiai keli šimtai civilių aukų. Tai, jog iki šiol nėra aiškūs konkretūs sukilėlių ar Čado vyriausybės pajėgų planai, tikėtina, nepadės sustabdyti pabėgėlių srauto, antradienį judėjusio link sienos su Kamerūnu.
Nesantaikos obuolys – Darfūras
Tolesnei konflikto eigai liekant nežinioje, verta atkreipti dėmesį į tai, jog sukilėlių atsisakymas „grįžti į Sudaną“ atspindi gilesnes regiono negandų šaknis. Sudano ir Čado problemos yra glaudžiai susijusios ir netgi turi mažiausiai vieną bendrą kartotinį, vadinamą Darfūru – „Fūrų žeme“.
Čado ir Sudano siena eina Darfūro regiono, sausos ir pamažu sausėjančios Sacharos pakraščio zonos, pakraščiu. Apie Darfūro sukilimą, prasidėjusį 2003 metais, ir po jo sekusią Sudano vyriausybės inspiruotą teroro kampaniją, nusinešusią jau mažiausiai ketvirtį milijono gyvybių bei pavertusią benamiais kelis milijonus vietos gyventojų, visame pasaulyje kalbama nuolatos ir daug. Bandoma imtis ir konkrečių veiksmų, turinčių padėti kovoti su viena didžiausių pastarojo meto humanitarinių krizių.
Po įtemptų derybų su Sudano vyriausybe Jungtinėms Tautoms pavyko susitarti dėl sustiprintų taikdarių pajėgų dislokavimo Darfūre. Šių metų sausį oficialiai prasidėjusi Jungtinių Tautų ir Afrikos Sąjungos misija Darfūre (UNAMID) nežada būti lengva ar atnešti greitų rezultatų. Maža to, pastarojo meto įvykiai Čade rodo, jog artėjama prie bendros viso platesnio regiono destabilizacijos. Pro kolonializmo laikotarpiu dirbtinai nustatytą, ištęstą ir iš esmės nesaugomą Čado bei Sudano sieną laisvai migruoja įvairios grupuotės, didindamos abipusį vyriausybių nepasitikėjimą. Sudanas kaltina Čadą dėl paramos Darfūro sukilėliams, tuo tarpu I. Deby nelieka skolingas, kaltindamas oficialųjį Chartumą bandant nuversti jį iš posto ir įkurti naują, marionetinį režimą. Čado lyderio įtarimams anksčiau yra pritarę ir Prancūzijos pareigūnai.
Ieškant Prancūzijos pareigos
Sukilėlių pajėgoms šeštadienį netikėtai pradėjus puolimą prieš Čado sostinę Ndžameną ginančias vyriausybės pajėgas, Prancūzija iš pradžių apsiribojo veiksmus savo piliečių saugumo užtikrinimu bei evakuacija. Tik antradienį Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy pareiškė, jog, esant reikalui, Prancūzija „vykdys savo pareigą“ ir suteiks karinę pagalbą Čadą valdančiam prezidento Idrisso Deby režimui. Prancūzijos vadovo pozicijos permainą, tikėtina, galima sieti su pirmadienį Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos paskelbtu raginimu užkirsti kelią valdžios užgrobimui jėga.
Demonstratyvų Prancūzijos vengimą kištis kautynių dėl Ndžamenos pradžioje, priešingą jų veiksmams kone analogiškoje padėtyje 2006 metais, „The Christian Science Monitor“ apžvalgininkas Scottas Baldaufas linkęs didžiąja dalimi sieti su prancūzų siekiais mažinti tiesioginį kišimąsi į buvusių kolonijų Afrikoje vidaus reikalus bei savo naudai išnaudoti mažiau įtampos keliančią Europos Sąjungos (ES) taikdarių misiją Čade ir Centrinėje Afrikos Respublikoje (CAR) – kitais žodžiais tariant, įvairovės dėlei „pažarstyti pelenus svetimomis rankomis“.
Numatyta, jog 3,7 tūkstančio EUFOR karių, iš jų 2,1 tūkst. prancūzų, turėtų užtikrintų humanitarinės pagalbos siuntų, skirtų Čade prieglobstį radusiems Darfūro pabėgėliams, bei pačių humanitarinės pagalbos agentūrų darbuotojų saugumą. EUFOR taikdarių dislokacija Centrinėje Afrikoje būtų didžiausia bendrų gynybos pajėgų operacija ES istorijoje, pabrėžia S. Baldaufas. Anksčiau EUFOR daliniai už ES ribų buvo dislokuoti du kartus – Bosnijoje ir Hercegovinoje bei Kongo Demokratinėje Respublikoje.
Prancūzija, nelengvai įtikinusi kitas partneres ES viduje būtinybe surengti misiją Čade, tuo pačiu supainiojo sau rankas ir nebegalėjo vienašališkai remti I. Deby vyriausybės, kaip kad buvo daroma ankstesniais metais. Prezidentas Nicolas Sarkozy siekia parodyti, jog nesilaiko jo pirmtako Jacques‘o Chiraco nubrėžtos politinės linijos, kuri lėmė tai, jog 2005 metais buvo įsikišta į prezidento rinkimus Toge, o 2006 – Kongo Demokratinėje Respublikoje. S. Baldaufo cituojami analitikai išlieka įsitikinę, jog Prancūzija vis dar turi visas galimybes išlaikyti įtaką Čade, nepriklausomai nuo to, kokios jėgos čia ateitų į valdžią.
Kinijos apetitas, Afrikos nafta
Tarptautinių santykių ir saugumo tinklo (ISN) apžvalgininkas Simonas Roughneenas, vertindamas padėtį Čade, pirmadienį buvo linkęs skirti daugiau dėmesio Sudano vyriausybės siekiui atgauti visišką Darfūro regiono kontrolę. Siekiant šio tikslo, galimybė pakeisti dabartinę Čado vyriausybę kita, palankesne politine jėga, lieka ganėtinai viliojanti. Kuo tai baigtųsi Darfūro vietos gyventojams, galima tik spėlioti.
S. Roughneenas, analizuodamas padėtį regione, įžvelgia svarbų vaidmenį, kurį konflikte turi artima Sudano sąjungininkė Kinija, nusitaikiusi į Čado naftos telkinius, pradėtus intensyviau eksploatuoti tik 2003 metais. Būtent už naftą gauti pinigai padėjo I. Deby sustiprinti savo valdžią, atremti ankstesnius sukilėlių išpuolius, pakeisti šalies konstituciją ir būti perrinktam trečiai prezidento kadencijai.
Atsižvelgiant į tai, jog 2011 metais naftos turtingų pietinių Sudano provincijų gyventojai krikščionys ir animistai turėtų balsuoti už atsiskyrimą nuo musulmonų gyvenamų šiaurinių provincijų, Kinija yra suinteresuota užsitikrinti privilegijuotą prieigą prie alternatyvių šaltinių – tokią, kokią ji iki šiol turi Sudane, kuriame investuoti Vakarų, visų pirma JAV, kompanijoms draudžia tarptautinės sankcijos. Pietų Sudane susikūrusi nauja valstybė nepaveldėtų sankcijų, taigi Kinijos valstybinės naftos kompanijos čia susidurtų su gerokai didesne konkurencija.
Parankus režimas Čade, kita vertus, leistų Kinijai tikėtis išstumti iš šios šalies JAV naftos bendroves ir kompensuoti Pietų Sudano „netektį“. Be to, oficialusis Pekinas, S. Roughneeno teigimu, yra sunerimęs dėl Čado remiamų Darfūro sukilėlių išpuolių prieš kinų kontroliuojamas Šiaurės Sudano naftos versloves. Jie, tikėtina, tik sustiprino norą atsikratyti I. Deby režimo kaip nereikalingą sumaištį regione keliančios jėgos. Trečioji priežastis, galėjusi nulemti Sudano ir Kinijos remiamų Čado sukilėlių suaktyvėjimą, buvo siekis bet kokia kaina sustabdyti EUFOR pajėgų dislokavimą rytinėje Čado dalyje, kas galėtų ilgesniam laikui komplikuoti jau paruoštų planų įgyvendinimą.
Didelei daliai Afrikos valstybių ir toliau susiduriant su rimtomis valdymo problemomis, korupcija bei etniniais konfliktais, ką parodė ir pastarojo meto įvykiai Kenijoje, žemyne metai iš metų auganti Kinijos įtaka (http://www.balsas.lt/naujiena/34632) daugeliu atvejų turi daugiau neigiamą poveikį, suteikdama nepopuliariems ir tiesioginiame pavojuje atsidūrusiems diktatoriams, tokiems kaip Sudano prezidentas Omaras al-Bašaras ar Zimbabvės vadovas Robertas Mugabe, bene paskutinį šansą išlikti valdžioje. Kita vertus, ilgametės Prancūzijos politikos Čade pavyzdys parodo ir kitą medalio pusę – aktyviai veikiančių Vakarų valstybių nesugebėjimą užtikrinti bent minimalaus stabilumo, tuo pat metu einant į abejotinus sandėrius su autoritarinių polinkių vietiniais politikais ir paradoksaliu būdu tampant jų įkaitais. Kaip bebūtų gaila, būtent tokiu būdu rašoma šiuolaikinės Afrikos istorija, ir Čado atvejis nėra jokia išimtis.
