2024 m. rinkimai vyksta didžiausio šiame amžiuje tarpvalstybinio „konflikto“ metu. Rusijos vidaus žiniasklaidoje ir politikoje beveik nebeliko nesutinkančių dėl invazijos, todėl karas tapo Rusijos politikos po 2022 m. principu, lemiančiu visą svarbiausią politiką ir sprendimus.
Tačiau, nors karo kontekstas yra labai svarbus, jo vaidmuo dažniausiai yra numanomas, o ne užimantis pagrindinę vietą. Ir ne veltui – mušti karo būgnus nėra itin populiaru.
„Normalumas namie“
Tiesą sakant, Kremliaus strategija viso karo metu rėmėsi plačiosios visuomenės pritarimu ir nusišalinimu nuo karo veiksmų mainais į tam tikrą „normalumą namuose“.
Oficialiai karas tebėra eufemistiškai vadinamas „specialiąja karine operacija“, tačiau Maskva jį dažnai įvardija kaip egzistencinę Rusijos kovą ir tarpinį karą tarp Rusijos ir Vakarų.
Nenuostabu, kad Rusijos visuomenė vis dar nesutaria, kokie yra karo tikslai. Karštai palaikančių karą yra palyginti nedaug, nes visuomenėje vyrauja bendras nuovargio jausmas. Tai patvirtina apklausų duomenys, rodantys, kad dauguma Rusijos gyventojų norėtų pradėti taikos derybas, nors tai, žinoma, neparodo, kokio tipo taikos jie pageidautų.
Vis dėlto karas daro spaudimą vyriausybei, nes ji nesugeba užtikrinti, kad atsiriboję gyventojai imtų remti ir atsiduoti karo mašinai, kuri reikalauja daug išteklių.
Šią įtampą atspindi Putino viešasis bendravimas prieš rinkimus. Apie savo ketinimą kandidatuoti jis pranešė per nepatogų, prastai surežisuotą pokalbį su karininku per karinių apdovanojimų ceremoniją 2023 m. gruodį. Tai nustebino kai kuriuos informuotus asmenis, kurie tikėjosi, kad Vladimiras Putinas savo pranešimą įkomponuos į aukšto lygio renginį, kuriame daugiausia dėmesio bus skiriama vidaus pasiekimams, o ne vykstančiam karui.
Ilgiausia Putino kalba
Neseniai, vasario 29 d., savo kalbą apie šalies padėtį jis pradėjo ir baigė karo pasiekimais, tačiau didžioji kalbos dalis – ilgiausia iš devyniolikos, kurias jis pasakė nuo 1999 m., kai pirmą kartą tapo režimo lyderiu, – buvo skirta laimėjimų, programų ir tikslų, iš esmės nesusijusių su pačiu karu, sąrašui.
Nors autokratiniai režimai, tokie kaip Rusijos, puikiai valdo rinkimų procesą, kad išstumtų varžovus ir sušvelnintų sukrėtimus, rinkimai vis tiek yra labai svarbus įvykis.
Pareigūnams rinkimai yra lakmuso popierėlis, parodantis, kaip jie sugeba sutelkti administracinius išteklius ir užtikrinti V. Putinui netikėtą rinkimų rezultatą. Dauguma pranešimų rodo, kad Kremlius tikisi, jog rinkėjų aktyvumas bus ne mažesnis kaip 70 proc., o už V. Putiną balsuos apie 80 proc. rinkėjų – tai viršytų jo 2018 m. 76,7 proc. balsų.
Karo sąlygos viską keičia
Rusijos politikos stebėtojams bus įdomus ne pats rezultatas, o tai, kaip jis bus pasiektas karo sąlygomis.
Pavyzdžiui, didelio rinkėjų aktyvumo užtikrinimas. Viena iš žinomų taktikų, kurią Rusijoje naudoja vietos pareigūnai, yra spaudimas valstybės tarnautojams ir valstybinių korporacijų darbuotojams masiškai ateiti į rinkimus.
Tačiau ekonomikai atsidūrus karo padėtyje ir esant dideliam darbo jėgos trūkumui neaišku, ar šis išbandytas metodas pasiteisins. Be to, politinis žmonių atsiribojimas ir V. Putino pergalės tikrumas reiškia, kad susidomėjimas rinkimais yra kaip niekad mažas. Vietos pareigūnams daromas spaudimas.
Pastangoms surežisuoti rinkimus vadovauja Sergejus Kirijenka, V. Putino vidaus politikos technokratas, vadinamas „Donbaso vicekaraliumi“, nes administruoja okupuotas Ukrainos teritorijas.
Neseniai nutekinti dokumentai, kuriuos gavo Estijos portalas „Delfi“, atskleidžia, kad S. Kirijenkos komanda išleido daugiau kaip 1 mlrd. JAV dolerių (914 mln. eurų) „iš anksto surežisuoti“ rinkimams, remiant kūrybinį turinį, pavyzdžiui, filmus, televizijos serialus ir vaizdo žaidimus, kuriuose gausu provyriausybinių ir antivakarietiškų pranešimų.
Naujos taisyklės
Žinoma, sunku iš anksto pasakyti, ar tokios pastangos duos tiesioginių rezultatų. Tačiau Kremliaus investicijų į platesnės ideologinės aplinkos formavimą mastas rodo, kad Kremlius jaučia tam tikrą nerimą dėl visuomenės neįsitraukimo.
Taip pat yra naujų techninių taisyklių, kurios padidins V. Putino balsų skaičių. Rinkimai vyks ne vieną, o tris dienas. Kartu su tuo pradėjus taikyti elektroninį balsavimą, pirmą kartą panaudotą 2019 m. Maskvos rinkimuose, bus lengviau padidinti rinkėjų aktyvumą. Šie pakeitimai taip pat apsunkina stebėtojų galimybes stebėti sukčiavimo mastą.
Be šių subtilesnių manipuliavimo formų, esama ir atvirų prievartos būdų, kaip užtikrinti, kad būtų pasiekti balsavimo tikslai. Tai ypač pasakytina apie milijonus šiuo metu Rusijos okupuotų ukrainiečių, kurie patiria didelį okupacinės valdžios institucijų spaudimą įgyti Rusijos pilietybę ir balsuoti.
Politinės opozicijos nutildymas
Ilgamečio V. Putino kritiko Aleksejaus Navalno mirtis 2024 m. vasarį buvo didžiulis smūgis opozicijai, tačiau ji atspindi politinių represijų būklę Rusijoje.
Nuo 2018 m. su politinėmis represijomis susidūrė apie 116 tūkst. rusų. Tokiomis aplinkybėmis prezidento rinkimai bus mažiausiai pliuralistiniai posovietinėje Rusijoje – rinkimų biuletenyje bus tik keturi kandidatai, tarp kurių nebus nė vieno atvirai prieš karą pasisakančio veikėjo.
Ankstesniuose rinkimuose paprastai būdavo kandidatas iš vadinamosios „liberaliosios opozicijos“. Kurį laiką atrodė, kad ši tendencija gali išlikti, nes nepriklausomas kandidatas su antikarine programa Borisas Nadeždinas, palyginti su kitais kandidatais, sulaukė netikėto susidomėjimo.
Tačiau neleisdamas kandidatuoti B. Nadeždinui, Kremlius greičiausiai norėjo išvengti 2018 m. įvykių pasikartojimo, kai Komunistų partijos kandidatas Pavelas Grudininas netikėtai užkariavo rinkėjų simpatijas populizmu. Tai privertė valstybinę žiniasklaidą įsijungti į perteklinę veiklą ir paversti rinkimus purvo drabstymo varžybomis.
Rusai trokšta alternatyvos
Tačiau visuomenės gedulo dėl A. Navalno mastas ir entuziazmas dėl B. Nadeždino rodo, kad nepaisant drakoniškos karo cenzūros ir represijų išlieka nemažas rusų, trokštančių autentiškų politinių alternatyvų, blokas.
Kol kas artimiausias alternatyvai kandidatas yra Vladislavas Davankovas iš liberalių pažiūrų partijos „Naujoji liaudis“, kuris greičiausiai pritrauks dalį šios prieš karą nusiteikusios rinkėjų grupės balsų.
Iš tiesų, pirmajame jo manifesto punkte raginama siekti „taikos ir derybų“, tačiau „mūsų pačių sąlygomis“.
