„Levada centr“ atlikta apklausa, skirta nustatyti Rusijos gyventojų nuomonę apie 1968-aisiais SSRS žiauriai numalšintą Čekoslovakijoje vykusią protesto akciją parodė, kad daugiau rusų teigiamai vertina šį žingsnį, negu neigiamai.
32 proc. apklaustųjų daugiau ar mažiau žino apie „Prahos pavasario“ įvykius: 11 proc. teigia labai gerai žinantys aplinkybes, o 21 proc. girdėjo arba skaitė apie tai, teigiama apklausos rezultatuose.
Daugiau nei trečdalis rusų (36 proc.) mano, kad SSRS veiksmai 1968 metų rugpjūčio 21-ąją, kuomet sovietų kariuomenė buvo įvesta į Čekoslovakijos teritoriją, buvo teisingi. 19 proc. apklaustųjų mano, kad Maskva prieš 50 metų pasielgė neteisingai, dar 45 proc. negalėjo atsakyti į klausimą.
23 proc. apklaustųjų mano, kad „Prahos pavasaris“ buvo „antisovietinių jėgų bandymas ištraukti šalį iš socialistinio lagerio“, o kas penktas (21 proc.) – tuos įvykius pavadino „ardomaisiais veiksmais ir bandymu suskaldyti socialistinę visuomenę“.
18 proc. apklaustųjų mano, kad „Prahos pavasario“ veiksmai buvo „liaudies sukilimas prieš Sovietų Sąjungos režimą“. Ketvirtadalis (23 proc.) rusų negalėjo atsakyti, kas prieš 50 metų vyko Čekoslovakijoje.
„Prahos pavasaris“
1968-ųjų rugpjūčio 21-osios naktį į Čekoslovakiją buvo perkelti penkių Varšuvos pakto šalių (SSRS, Bulgarijos, Vengrijos, Rytų Vokietijos ir Lenkijos) daliniai. Operacija, kodiniu pavadinimu „Dunojus“, tikslas buvo sustabdyti Čekoslovakijos Socialistinės Respublikos vietos komunistų partijos lyderio Aleksandro Dubčeko organizuotas reformas – „Prahos pavasarį“.
Per 36 valandas sovietinė kariuomenė, nesulaukusi vietos dalinių pasipriešinimo, palaužė tautos pasipriešinimą ir įvedė savo valdžią Čekoslovakijos teritorijoje. Žuvo daugiau nei 70 civilių, dar keli šimtai buvo sužeista. Rugpjūčio 24-27 dienomis Maskvoje buvo pradėtos derybos, kurių metu čekoslovakų delegacija „sutiko atstatyti tikrąjį socializmą“.
Tačiau šie sovietų veiksmai lėmė dar didesnę Varšuvos pakto šalių izoliaciją pasaulyje ir masinę čekoslovakų migraciją į Vakarus (apie 300 tūkst. žmonių). 1980-aisaisi Lenkijoje kilus protesto judėjimams, L. Brežnevo vadovaujama komunistų partija jau nesiryžo, baimindamasi dar daugiau sankcijų ir susiskaldymo viduje, panaudoti jėgą.
