Seserys Mariam Bawardy (Mariam Bavardi) ir Marie Alphonsine Ghattas (Mari Alfonsin Gatas) buvo tarp keturių vienuolių, kurios sekmadienį per mišias Šv.Petro aikštėje buvo paskelbtos šventosiomis.
Pirmų šventųjų iš Šventosios Žemės – nuo pat ankstyvųjų krikščionybės metų – kanonizavimo ceremonijoje dalyvavo palestiniečių prezidentas Mahmoudas Abbasas (Mahmudas Abasas) ir maždaug 2 tūkst. maldininkų iš šio regiono, kurių kai kurie mojavo palestiniečių vėliavomis.
Bažnyčios pareigūnai šias naujas šventąsias vaizduoja kaip vilties ir padrąsinimo ženklą visiems krikščionims Artimuosiuose Rytuose – tokiu metu, kai smurtinis persekiojimas ir diskriminacija daug krikščionių privertė palikti regioną, kuriame gimė Kristus.
Savo homilijoje Pranciškus sakė, kad abi šios moterys – kaip ir naujai šventosiomis paskelbtos Jeanne Emilie de Villeneuve (Žana Emili de Vilenev) iš Prancūzijos, 19 amžiaus pirmoje pusėje įsteigusi Nekaltojo Prasidėjimo seserų kongregaciją šalies pietvakariuose, ir Nekaltojo Prasidėjimo Marija Kristina iš Italijos, įsteigusi Sakramentinio Jėzaus seserų oblačių bendruomenę, – yra vienybės ir meilės visiems pavyzdžiai.
„Jų šviesus pavyzdys meta iššūkį mums, mūsų, kaip krikščionių, gyvenime“, – sakė jis saulėtą pavasario rytą.
M.Bawardy buvo mistikė, gimusi 1843 metais Ibilino kaime dabartiniame Galilėjos regione Izraelio šiaurėje.
Jauname amžiuje našlaite likusiai M.Bawardy, kuri buvo neraštinga, įpykęs mergintojas perrėžė gerklę, kai ji atsisakė atsiversti į islamą, bet, kaip teigiama, kažkokia paslaptinga „vienuolė mėlynais drabužiais“ išgelbėjo jos gyvybę.
Ji nukeliavo į Prancūziją, kad taptų basąja karmelite, tada – į Indiją padėti įsteigti vienuolyno, o galiausiai įsikūrė Betliejuje.
Sakoma, kad M.Bawardy, kuriai buvo duotas Nukryžiuotojo Jėzaus Marijos vardas, buvo buvo atsiradusios stigmos – kraujuojančios žaizdos, kaip Jėzaus Kristaus ant kryžiaus. Ji mirė 33 metų amžiaus Vakarų Kranto Betliejaus mieste, kur įsteigė karmeličių vienuolyną, gyvuojantį ir dabar. Popiežius Jonas Paulius II paskelbė ją palaimintąja 1983 metais.
M.A.Ghattas 1847 metais gimė Jeruzalėje, kurią tada valdė Osmanų imperija, o mirė ten 1927 metais, britų mandato periodu. Ji buvo beatifikuota 2009 metais.
M.A.Ghattas atidarė mokyklas mergaitėms, kovojo su moterų neraštingumu ir padėjo įsteigti Rožinio seserų kongregaciją. Šis ordinas šiandien turi dešimtis centrų visuose Artimuosiuose Rytuose, nuo Egipto iki Sirijos. Tie centrai laiko vaikų darželius, namus pagyvenusiems žmonėms, medicinos klinikas ir svečių namus.
Kad būtų paskelbtas šventuoju, žmogus turi būti nugyvenęs šventą gyvenimą, kaip tai apibrėžia Katalikų Bažnyčia, be to, įprastais atvejais jam turi būti priskirti mažiausiai du stebuklai, įvykę meldžiant jo užtarimo po jo mirties.
Sąlygas M.A.Ghattas kanonizacijai sudaręs stebuklas yra palestiniečių inžinieriaus, kurį nutrenkė elektra ir kuris patyrė širdies smūgį, atsigavimas 2009 metais. Giminaičiams meldžiant M.A.Ghattas užtarimo, tas žmogus po dviejų dienų atgavo sąmonę.
Teigiama, kad M.A.Ghattas per savo gyvenimą matė kelis Švč.Mergelės Marijos apsireiškimus, o vienuolės kalba apie jos tuomet darytus stebuklus, tarp jų vieną, kai ji į šulinį įmetė savo rožinį, kad išgelbėtų į jį įkritusią mergaitę. Kaip teigė stebuklingai išgelbėtoji, ji išvydusi šviesą ir rožinio formos kopėčias, kurios jai padėjusios išsigelbėti.
Pranciškus gyrė M.Bawardy už tai, kad ji tarnavo kaip „susitikimo ir draugystės su musulmonų pasauliu priemonė“, ir sakė, kad M.A.Ghattas „demonstruoja mums buvimo atsakingam vienam už kitą, tarnystės vienas kitam gyvenimo svarbą“.
Be palestiniečių delegacijos mišiose dalyvavo Izraelio delegacija, kuriai vadovavo jo ambasadorius Vatikane. Prancūzija, Italija ir Jordanija taip pat atsiuntė oficialias delegacijas.
Trečiojo palestiniečio – vienuolio saleziečio – kanonizacijos byla dar nagrinėjama Vatikane.
Nors keli kiti šventieji gyveno tame regione ankstyvaisiais krikščionybės laikais, M.Bawardy and M.A.Ghattas yra pirmosios šventosios iš Osmanų laikų Palestinos.
Krikščionys sudaro mažiau nei 2 proc. Izraelio ir palestiniečių teritorijų – krikščionybės gimimo vietos – gyventojų. Nors čia krikščionys nepatyrė smurtinio persekiojimo, kuris smarkiai apkapojo krikščionių bendruomenes kitur tame regione, bėgant dešimtmečiams ši populiacija palaipsniui mažėjo – krikščionims bėgant nuo konflikto ar siekiant geresnių galimybių užsienyje.
Pranciškus reiškė susirūpinimą Artimųjų Rytų krikščionių padėtimi ir smerkė tai, kaip grupuotė „Islamo valstybė“ Sirijoje ir Irake smurtinėmis priemonėmis iš namų išvarė tūkstančius religinių mažumų atstovų.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.
