Indrė Urbaitė, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Kažin, ar naujai išrinktam Afganistano prezidentui pavyks užmegzti dialogą su Talibanu. Dabar, kai žinoma, kad NATO pajėgos paliks kraštą 2015-aisiais, Talibanas save laiko nugalėtoju. Taip teigia Krokuvos universiteto profesorius Alekanderis Glogovskis. „Jie čia lieka, jie nesunaikinti, jie vis dar svarbūs šalyje, jie vis dar veikia. [...] Talibanui atrodo, kad kortos – jų rankose, todėl abejotina, ar jie norės derėtis“, – mano jis.
Afganistano miestuose balandžio 5-tą dieną vyko bene svarbiausi iki šiol šalies rinkimai. Trečią kartą po islamistiško Talibano režimo nuvertimo 2001 metais šalies gyventojai rinko demokratinį prezidentą. Nepaisant grasinimų, išreikšti savo valią atvyko 7 mln. balsuotojų. Ir nors šie rinkimai neišvengė Talibano išpuolių, teigiama, kad jų, lyginant su 2009 metų rinkimais, buvo daug mažiau.
Nepriklausoma rinkimų komisija galutinius rezultatus turėtų paskelbti po savaitės, tačiau komisija teigia, kad suorganizuoti antrojo turo laiku nepavyks. Teigiama, kad trūksta rinkimams reikiamų priemonių, kurios buvo sugadintos Talibanui kovo mėnesį užpuolus rinkimų komisijos būstinę. Manoma, kad antrasis turas gali būti atidėtas iki birželio, o tai kelią naują grėsmę saugumui, nes būtent vasarą Talibano išpuolių padaugėja. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) regionistikos katedros profesorius Egdūnas Račius sako, kad nors į rinkimus atėjo tik milijonu daugiau žmonių nei 2009-aisiais, rinkimus galima būtų laikyti sėkmingais.
„Palyginti su praėjusiais prezidento rinkimais atėjo [...] labai daug žmonių, nes, atsižvelgiant į padėtį šalyje, kur vyriausybė neturi galios monopolio ir ištisos provincijos arba bent provincijų rajonai yra nevaldomi vyriausybės, rinkimus suorganizuoti yra sudėtinga“, – sako E. Račius. Pasak jo, tai, kad rinkimai įvyko be tokio kraujo išliejimo, kokio tikėtasi, yra pasiekimas. Tai, politologo žodžiais, yra nors ir simbolinė, bet demokratijos pergalė Afganistane.
A. Abdullah atstovauja tadžikams, A. Ghani – puštūnams
Anot nepriklausomos rinkimų komisijos paskelbtų preliminarių balsavimo rezultatų, didžiausio gyventojų palaikymo sulaukė Abdullah Abdullah ir Ashraf Ghani. Iš šių dviejų kandidatų Afganistano balsuotojai antrame ture išsirinks vieną. Abu politikai rinkėjams žada pokyčius, o jų pozicijos dauguma klausimų sutampa, tačiau bene didžiausias ir daugiausia įtakos rinkimuose turėsiantis skirtumas – etninė jų kilmė ir politinė patirtis.
A. Abdullah rinkimuose atstovauja tadžikams, antrajai pagal dydį Afganistano etninei grupei. Jis – buvęs užsienio reikalų ministras, vėliau – aktyvus dabartinio prezidento kritikas, kuris savanoriškai pasitraukė iš 2009 metų rinkimų antrojo turo ir suformavo opoziciją tuometinei Hamido Karzajaus vyriausybei.
Antrasis kandidatas A. Ghani atstovauja puštūnams, kurie Afganistane sudaro apie 42 proc. visų gyventojų. Taip pat dabartinio prezidento vyriausybėje dirbęs, finansų ministro pareigas ėjęs politikas, 2009 metais atsisakė Amerikos pilietybės, kad galėtų dalyvauti tuometiniuose rinkimuose. Įvairiuose Vakarų universitetuose dėstęs A. Ghani dirbo ir Vašingtone, Pasaulio banke, o po Rugsėjo 11-osios įvykių grįžo į Afganistaną ir pradėjo politiko karjerą.
Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI) paskaitas apie Artimuosius rytus skaitęs Krokuvos universiteto profesorius A. Glogovskis sako, kad, kalbant apie kandidatus, reikia turėti omenyje, kad Afganistanas – daugiakultūrė šalis, turinti daug etninių grupių, o didžiąją dalį sudaro puštūnai.
„A. Abdullah yra tik pusiau puštūnas, tik vienas iš jo tėvų priklauso šiai etninei grupei, todėl puštūnai jo nelaiko savu. Jis nemažai laiko praleido kaip pabėgėlis kartu su tadžikais, kurie tarp puštūnų nėra taip gerbiami kaip kitos etninės grupės, todėl A. Abdullah yra laikomas pašaliečiu. Jo priešininkas A. Ghani yra tikras puštūnas, jeigu taip galima pavadinti, jis laikomas savu ir vertu pasitikėjimo“, – sako prof. A. Glogovskis.
Jis primena, kad beveik visi Afganistano valdovai ir prezidentai priklausė būtent puštūnų etninei grupei. Tik vienas iš jų buvęs tadžikas, bet jo valdymo laikotarpis Afganistano istorijoje menamas labai blogai, kaip korupcijos, netvarkos, civilinio karo metas. Istorija, A. Glogovskio teigimu, vaidina labai didelį vaidmenį Afganistano rinkėjų sąmonėje. Taigi antrajame ture būtent etniniai dalykai, o ne politiniai klausimai ar Afganistano problemų sprendimo siūlymai, profesoriaus nuomone, turės didelę svarbą.
Nors kai kuriose srityse kandidatų nuomonės ir patirtys skirtingos, išrinkus prezidentą, kovos su tomis pačiomis problemomis: kaip skatinti ekonomiką, sukurti naujas darbo vietas ir į šalies gyvenimą įtraukti atokių vietovių gyventojus. Tačiau bene didžiausias iššūkis naujojo prezidento laukia metų pabaigoje, kai planuojama iš Afganistano išvesti paskutinius NATO karius.
Nors oficialiai šalies pajėgos atsakomybę už saugumą perėmė dar praėjusių metų vasarą, abejojama, ar užsienio karinėms pajėgoms pasitraukus, vietiniai bus pajėgūs užtikrinti gyventojų saugumą. Panašioje situacijoje šalis jau buvo atsidūrusi 1989 metais, kai po dešimtmetį vykusio karo iš šalies pasitraukė Sovietų Sąjungos kariuomenė. Tada Afganistanas išgyveno nestabilios valdžios, etninių grupių kovų periodą, vėliau valdžią užėmė Talibano režimas.
E. Račius: kalbėti apie saugumo garantą – naivu
Dabar Afganistano gyventojai su nerimu prisimena prieš kelis dešimtmečius vykusias kovas, o prezidento rinkimų akivaizdoje šalies saugumas tampa pagrindiniu rinkimu aspektu. Prof. E. Račius teigia, kad bet kuri valstybė negali užtikrinti visiško saugumo, o juo labiau tai sunku įvygdyti krizės kariuojamame Afganistane.
„Prieš metus bet kokia vyriausybė Ukrainoje būtų pasakiusi, kad ji gali garantuoti saugumą. Mes matome, kad, jei tokioje šalyje, kaip Ukraina, neįmanoma prognozuoti ir garantuoti saugumo visiems piliečiams, tai tokioje valstybėje, kaip Afganistanas, kalbėti apie kokį nors garantą yra naivu. Šia prasme nei Afganistano vyriausybė, nei kariuomenė, nei policija nėra pasiruošusios užtikrinti tokio saugumo, kokį mes suprantame Europos Sąjungos (ES) rėmuose“, – tvirtina E. Račius.
Jo nuomone, nestabilumas tik didės. Išvedus JAV karius ir ypač – oro pajėgas, Afganistano vyriausybei pasunkės kova su ginkluotomis grupuotėmis, nes nebus tiek daug žvalgybinės informacijos ir palaikymo iš oro pajėgų. Su tuo sutinka ir A. Glogovskis. Anot jo, tinkamo kariuomenės išvedimo momento nėra, o tolimesnis šalies saugumas priklausys nuo vietos pajėgų patikimumo.
„Manau, NATO kariuomenės išvedimas po rinkimų yra daug geriau nei prieš. Nemanau, kad be jos buvimo rinkimai būtų įvykę. Tikiuosi, kad po jų bus sudaryta stabili vyriausybė, kuri užtikrins gyventojų saugumą, tačiau problema štai kur – kiek mes, Vakarų šalys, galėsime juos remti finansiškai. Afganistano kariuomenė susiduria su nemenka patikimumo ir karių ištikimybės šaliai problema, ji gali paaštrėti, kai pasitrauks Vakarų valstybių kariuomenė, užtikrinusi tvirtą užnugarį“, – sako profesorius.
JAV užimena apie galimą susitarimą su nauju presidentu
A. Glogovskio teigimu, iš Afganistano praeities matyti, kad lojalumo klausimas yra labai trapus. Kaip to pavyzdys esąs vienas iš Afganistano kariuomenės generolų Sovietų Sąjungos intervencijos metu, kuris sąjungininkus keitė kelis kartus. Tai esą susiję su pinigais, papirkinėjimu ir panašiais dalykais. Tokie pavyzdžiai, pasak A. Glogovskio, kelia nerimą prezidento rinkimų kandidatams. Bijoma, kad Talibanas ar kitos grupuotės gali papirkti generolus, kad šie pereitų į jų pusę. Todėl, profesoriaus manymu, Vakarų kariuomenė yra savotiškas garantas.
„Tačiau labai sunku nuspėti, kaip ilgai ir kiek Amerika norės padėti Afganistanui po kariuomenės išvedimo 2015-aisiais. Reikia prisiminti ir tai, kad Vakaruose taip pat artėja rinkimai, kandidatai gali naudotis tokia padėtimi. Amerikoje greitai bus renkamas naujas prezidentas, ir kalbos apie pagalbą Afganistanui ir kiek tai kainuoja mokesčių mokėtojams gali būti pagrindiniai klausimai rinkimuose“, – teigia A. Glogovskis.
NATO kariuomenei po truputi ruošiantis palikti šalį, netyla kalbos apie galimybę karius užlaikyti ilgiau. Ir nors tarptautiniai susitarimai įpareigoja pajėgas išvesti kitų metų pradžioje, Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) užimena apie galimą susitarimą su kol kas dar neaiškiu nauju prezidentu, kuris leistų šalyje dislokuoti bent nedidelę dalį karinių pajėgų. Ir nors abu kandidatai yra pasisakę už tokią pagalbą, ar sutartis išvys dienos šviesą, pamatysime tik Afganistanui išrinkus naująjį prezidentą.
„Tiek Afganistano, tiek Jungtinių Valstijų vyriausybė turi savo lūkesčius, savo sumetimus. Jei JAV visiškai išvestų savo kariuomenę, tai praradusios savo karinę bazę Centrinėje Azijoje Kirgizijoje, JAV neturėtų jokio atstovavimo ir karinio svorio tame regione. Ar tai būtų Kinija, ar Rusija, bet tas regionas būtų paliktas jų valiai“, – sako E. Račius.
Anot jo, Afganistano vyriausybė turi savo tikslus ir lūkesčius. Šie, politologo nuomone, platesniame geostrateginiame lygmenyje tikrai nesutampa su amerikiečių tikslais. E. Račius mano, kad viskas priklausys tiek nuo JAV administracijos, tiek nuo būsimos Afganistano administracijos pozicijos. Toms pozicijoms turės įtakos trečiosios šalys, netgi Rusijos veiksmai Ukrainoje. Jie, politologo įsitikinimu, gali turėti įtakos JAV veiksmams ir derybinėms pozicijoms dėl kariuomenės palikimo Afganistane.
Didžiojo priešo praradimas Talibano pozicijos nesusilpnins
Mažėjantis vasaros atakų skaičius ir palyginti negausūs Talibano išpuoliai per pirmąjį rinkimų turą kelia daug klausimų. Ar grupuotė išlieka tokia pat pajėgi ir ar pasitraukus Vakarų pajėgoms, jų vadinamam didžiajam priešui, Talibanas turės prieš ką kovoti, ir taip į savo gretas traukti naujus žmones, išlaikyti senas pozicijas? A. Glogovskis teigia, kad toks scenarijus galimas, tačiau prisimena, kad prieš kelis dešimtmečius iš šalies pasitraukus Sovietų Sąjungos kariuomenei, Talibanas didžiojo priešo taip pat neturėjo, tačiau į savo gretas pritraukė didelį būrį žmonių.
„Tada jie skelbė, kad šalį nori išvalyti nuo korupcijos, žiaurumo, karinių dalinių, kurie valdė mažus žemės plotus. Jie žmonėms prisistatė kaip vienintelė patikima jėga, kuri užtikrins saugumą. Taigi iš vienos pusės, saugumas yra labai svarbus Afganistano gyventojams. Saugumas ir taika yra pagrindiniai šalies poreikiai, be to valstybė negali funkcionuoti, gyventojai negali dirbti, mokytis. Tačiau šiuo poreikiu gali pasinaudoti Talibanas, jie gali skelbti, kad to siekia, ir taip ieškoti palaikymo“, – tvirtina A. Glogovskis.
E. Račius taip pat mano, kad kariuomenės išvedimas ir Talibano vadinto didžiojo priešo praradimas, jų pozicijos nesusilpnins. Profesoriaus teigimu, didelė tikimybė, kad viskas vyks atvirkšiai ir grupuotės įtaką šalyje smarkiai padidės.
„Išvedus kariuomenę, tiems žmonėms, kurie kol kas nebuvo pasiryžę kovoti, nes suprato, kad ta kova bus nelygiavertė, mat prieš Jungtinių Valstijų karo mašineriją pakovoti sunku, atsiras daug didesnė prasmė kovoti. Tikimybė nuversti režimą bus daug didesnė. Tikėtina, kad grupuočių veikla turėtų suaktyvėti visais frontais – tiek ginkluotame, tiek diplomatijos“, – sako E. Račius. Pasak jo, sunku prognozuoti, ar vyks brutalesnis pilietinis karas ir ar bus daugiau aukų. Tačiau politologas įsitikinęs, kad maištininkų grupės stiprės, nes tikslas bus realesnis ir labiau pasiekiamas.
A. Glogovskis: dialogą reikėjo megzti anksčiau
Gresiant Talibano įtakos didėjimui, neatmetama ir dialogo galimybė. Talibanas sudarytas iš atskirų grupuočių, kurių dalis jau seniau parodė pasiruošimą kalbėtis dėl geresnių santykių vystymo. 2010 metais tokios derybos vyko, bet situaciją apsunkino tai, kad dabar jau kadenciją baigiančio prezidento H. Karzajaus, kaip teisėto šalies vadovo, Talibanas nepripažino. Ir nors kalbos greitai nutrūko, vyriausybė parodė, kad ji pasiryžusi grupuotę integruoti į demokratinį šalies gyvenimą. Kaip to garantą, H. Karzajaus vyriausybė pradėjo vykdyti buvusių Talibano kovotojų integravimo programą.
A. Glogovskis mano, kad toks dialogas turėjo būti vystomas daug anksčiau, o dabar kalbėti apie geresnių santykių užmezgimą jau vėlu. Seniau su Talibanu buvo kalbama ir bandoma susitarti. A. Glogovskio teigimu, idėja integruoti modernųjį Talibano sparną į taikos procesą ir suteikti tam tikras ribotas galias valdžioje rutuliojo Pakistano valdžia 2002-aisiais. Tačiau siūlymai buvo atmesti prezidento H. Karzajus ir JAV prezidento Baracko Obamos.
„Manau, tai buvo tinkamas metas užmegzti ryšius su taip vadinamu moderniu Talibanu, nes pasiūlymas būtų iš valdžios, iš nugalėtojų, tuo metu H. Karzajus ir B. Obama buvo laikomi karo nugalėtojais. Jie galėjo užmegzti ryšius ir siūlyti taiką kaip stipresnė jėga silpnesnei. Dabar, Talibanas save laiko tam tikru nugalėtoju, nes NATO pajėgos palieka kraštą, o jie čia lieka, jie nesunaikinti, jie vis dar svarbūs šalyje, jie vis dar veikia. Todėl dabar ne metas siūlyti bendradarbiauti. Talibanui atrodo, kad kortos – jų rankose, todėl abejotina, ar jie norės derėtis“, – teigia A. Glogovskis.
Pasak jo, valdžia, žinoma, siūlo pavieniams kovotojams pereiti į jų pusę. Esą yra tokių, kurie pasinaudojo šia galimybe ir dabar gali gyventi normalų gyvenimą: nereikia slapstytis, turi gerus darbus, kai kurie užima aukštas pareigas vyriausybėje. Tačiau A. Glogovskis atkreipia dėmesį, kad visiems Talibano grupuotės nariams to pasiūlyti neišeis. Be to, nemažai grupuotėje yra ir kitų šalių (Pakistano ar kitų arabų valstybių) piliečių, kurie save laiko islamo kovotojais.
„Jų nieks nesieja su Afganistanu, ką tokių atveju šalis gali pasiūlyti jiems? Be to, reikia prisiminti, kad Afganistanas kariauja nuo 1979 metų, taigi dauguma jaunuolių užaugo matydami ginklus, žudymus, plėšimus ir panašiai, jie neįsivaizduoja kas yra taikus gyvenimas, ką jiems gali pasiūlyti valdžia?“ – retoriškai klausia A. Glogovskis.
Prognozuoti Afganistano ateitį – sudėtinga. Aišku tik tiek, kad naujasis prezidentas turės nemenką darbų sąrašą. Pirmiausia – pagerinti ekonomiką ir surasti lėšų išlaikyti ne tik kariuomenę ir jos lojalumą, bet ir dalį pinigų skirti investicijoms, ypač atokiose Afganistano srityse, kur Talibano įtaka labiausiai jaučiama. Naujasis prezidentas privalo užtikrinti žmonių tikėjimą geresne ateitimi ir taikiu šalies augimu. Ir visų svarbiausia – laimėti žmonių pasitikėjimą ir pripažinimą, nes be jo tikimybė stabilizuoti padėtį šalyje yra neįmanoma.
