Perrašomos taisyklės, nuo baudžiamosios atsakomybės saugojusios pasaulio lyderius
„Nebėra abejonių, kad dabartinė [Bush] administracija yra įvykdžiusi karo nusikaltimų“, – naujoje ataskaitoje apie blogą elgesį su sulaikytaisiais skelbia pirmąjį tyrimą dėl šiurkštaus elgesio su kaliniais Abu Ghraib kalėjime vykdęs JAV atsargos generolas Antonio Taguba: „Telieka tik klausimas... ar tie, kas įsakė naudoti kankinimus, turės atsakyti už savo veiksmus.“
Besibaigiant George Bush prezidento kadencijai, daug kam iš jo administracijos, įskaitant ir jį patį, gali kilti tas pats klausimas. Kaip ir visi valstybių bei vyriausybių vadovai, o taip pat ir daug jų aukšto lygio pareigūnų, eidamas pareigas JAV prezidentas turi platų imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo ir civilinių bylų savo šalyje ir užsienyje. Bet jo kadencijai pasibaigus didžiąja dalimi nutrūksta ir jo apsauga. Ir, nors niekas nesitiki, kad G. Bush galėtų turėti teisinių bėdų Amerikoje, kurios nors kitos šalies prokuroras (ar privatus asmuo, teikiantis civilinį ieškinį) galėtų bandyti jį patraukti atsakomybėn už Amerikos veiksmus Irake ir kitur.
Lyderiai visame pasaulyje nerimauja dėl to, kokių teisinių priemonių prieš juos būtų galima imtis – ypač jiems palikus postą. Naujai perrinktasis Italijos premjeras Silvio Berlusconi bando „prastumti“ imuniteto įstatymą parlamente, kad apsisaugotų nuo persekiojimo už finansinius nusikaltimus. Jacques Chirac, sugebėjęs išsisukti nuo persekiojimo būdamas prezidentu, dabar apkaltintas kaip susijęs su partijos finansavimo skandalu, vykusiu jam esant Paryžiaus meru. O viena iš priežasčių, dėl kurios valdžios įsikibęs laikosi Zimbabvės prezidentas Robert Mugabe, galėtų būti jo baimė būti iškviestam į Tarptautinį baudžiamąjį teismą (TBT) Hagoje.
Tradiciškai vyriausybių vadovams užsienyje taikoma dviejų rūšių teisinė apsauga: funkcinis imunitetas, kuris garantuoja jiems viso gyvenimo apsaugą nuo persekiojimo kitų šalių vidaus teismuose dėl veikų, įvykdytų jų oficialių pareigų ribose, ir asmens imunitetas, saugantis juos nuo persekiojimo užsienio teismuose dėl visų veiksmų, atliktų einant pareigas – „nepaisant jų sunkumo“, kaip 2002 m. išaiškino Tarptautinis teisingumo teismas (TTT), – bet tik tol, kol jie valdžioje.
Tačiau plečiasi ratas ginčijančių teiginį, kad svarbios personos turėtų būti laikomos „lygesnėmis už kitus“ prieš įstatymą. Jau beveik šimtą metų naudojamas argumentas, kad įvykdžius tam tikrus nusikaltimus imunitetas turėtų nebegalioti. Į 1919 m. Versalio sutartį buvo įrašyta nuostata, įgalinusi teisti nugalėtąjį Vokietijos imperatorių „už didžiausią nusikaltimą tarptautinei moralei“. 1945 m. Niurnbergo tribunolai taip pat atsisakė atleisti nacių lyderius nuo atsakomybės už karo nusikaltimus ir kitus žiaurumus.
Bet tik praėjusį dešimtmetį anksčiau save laikę neliečiamais lyderiai iš tikrųjų sunerimo. TBT ir įvairių tarptautinių ad hoc tribunolų, įsteigtų teisti už genocidą, karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui, įstatuose aiškiai atmetama imuniteto galimybė – be išimčių. Populiarėjančią idėją, kad aukštos pareigos niekad negali visiškai apginti nuo atsakomybės už tokius nusikaltimus, savo sprendimu, kad buvęs Čilės diktatorius Augusto Pinochet gali būti teisiamas už kankinimus, sustiprino Britanijos Parlamento Lordų rūmai 1999 m. Kai kurie nusikaltimai tokie siaubingi, sakė teisės lordai (Nuolatiniai apeliacinio teismo lordai (Lords of Appeal in Ordinary) – Lordų Rūmų nariai, praktiškai nedalyvaujantys teisės aktų leidybos procesuose, išskyrus su teisės klausimais susijusius atvejus, ir taip atliekantys paskutinės instancijos apeliacinio teismo Jungtinėje Karalystėje funkciją – Vert. past.), kad jų negalima laikyti oficialių valstybės vadovo pareigų dalimi – nors dėl to vis dar ginčijamasi.
Po kelių mėnesių Serbijos despotas Slobodan Milosevic tapo pirmuoju pareigas ėjusiu valstybės vadovu, kuriam buvo pareikšti kaltinimai karo nusikaltimais. Antrasis buvo Charles Taylor. Jis apkaltintas 2003-aisiais, kai dar buvo Liberijos prezidentas, o dabar yra teisiamas Hagoje. Į teisiamųjų suolą dėl kaltinimų karo nusikaltimais taip pat sėdo keli buvę valstybių vadovai. Tarp jų Irako Saddam Hussein, nubaustas mirtimi 2006 m.; Čado Hissène Habré, kuriam gresia kaltinimai specialiai įsteigtame teisme Senegale; buvęs Raudonųjų chmerų laikų Kambodžos prezidentas Khieu Samphan, dabar laukiąs bylos svarstymo JT remiamame teisme Kambodžoje.
Greit gali būti pareikšti kaltinimai jau trečiajam pareigas einančiam valstybės vadovui. Liepos 14 d., pirmadienį, vyriausiasis TBT prokuroras Luis Moreno-Ocampo pateikė įrodymus prie Sudano prezidentą Omar al-Bashir dėl nesibaigiančių žiaurumų Darfūre. O. al-Bashir prieš tai atsisakė išduoti savo humanitarinių reikalų ministrą Ahmad Harun, kuriam teismas pareiškė kaltinimus prieš metus.
Tačiau pagal 1998 m. Romos Statutą įsteigto TBT jurisdikcija nėra beribė. Jis gali vykdyti persekiojimą dėl tarptautinių nusikaltimų, susijusių bent su viena teismo jurisdikciją pripažinusia šalimi. Nors sąraše yra 106 šalys, nei JAV, nei Zimbabvės tarp jų nėra. Tai reiškia, kad TBT negalėtų imtis veiksmų prieš R. Mugabe, nebent jį teismui perduotų Saugumo Taryba, kaip atsitiko su Sudanu (nors jis taip pat nėra Statuto dalyvis). Neaišku, ar pastarieji įvykiai Zimbabvėje, kad ir kokie jie baisūs, prilygsta „nusikaltimui žmoniškumui“, kurį TBT Statutas apibrėžia kaip „paplitusį ar sistemingą“ civilių puolimą. Bet jei teismas imtųsi svarstyti šią bylą, R. Mugabe būtų vienodai pažeidžiamas ir būdamas prezidentu, ir juo nebūdamas, nes tokiems nusikaltimams imunitetas netaikomas.
Teorija ir praktika
Nėra techninių priežasčių, dėl kurių TBT neturėtų bandyti „prigriebti“ G. Bush, jeigu – sunkiai tikėtinas atvejis – jis nustatytų, kad JAV kaltos dėl žiaurumų Afganistane (kuris pripažinęs teismo jurisdikciją, o Irakas ne).
Visgi yra ir kitas būdas teisti šalių, kurios nedalyvauja TBT, vadovus, nepaisant juos saugančio imuniteto – tai įmanoma remiantis principu, žinomu kaip universali jurisdikcija. Jis šalims leidžia dėl tarptautinių nusikaltimų – tokių kaip genocidas, kankinimai ir nusikaltimai žmoniškumui – vykdyti persekiojimą nacionaliniuose teismuose, net kai tos šalys visai nesusiję su nusikaltėliu, nukentėjusiaisiais ar ta vieta, kur vyko nusikaltimas.
Nesutariama dėl universalios jurisdikcijos apimties. Vieni sako, kad šis principas galioja sutarčių, o ne paprotinėje teisėje ir todėl jo taikymas apsiriboja valstybėmis, kurios yra atitinkamos sutarties šalys; taigi Britanija negalėtų imtis veiksmų prieš R. Mugabe, remdamasi universalia jurisdikcija, nes Zimbabvė nėra ratifikavusi JT Konvencijos prieš kankinimus. Kiti sako, kad tokius susitarimus kaip Ženevos konvencijos (dėl karo aukų) ir paktas prieš kankinimus pasirašė tiek daug šalių, kad dabar jie prilygstą paprotinei teisei.
„Universalios jurisdikcijos“ idėja tikrai populiarėja. Ją jau naudoja bent aštuonios Europos šalys – su Ispanija, Belgija ir Britanija priešakyje. Nors 2002 m. TTT sprendimas dėl politinio imuniteto reiškia, jog pareigas einantys valstybių vadovai ir aukšti vyriausybės pareigūnai negali būti patraukti teisman kitų šalių viduje, tai gali įvykti jiems pasitraukus iš valdžios. Pinochet byloje Britanijoje buvo remtasi universalia jurisdikcija. H. Habré tikriausiai nebūtų teisiamas Senegale, jei Belgija prieš jį nebūtų pritaikiusi „universalaus“ principo.
Kovotojų už žmogaus teises grupės Prancūzijoje ir Vokietijoje siekia dėl žiaurumų Irake pagal universalią jurisdikciją pradėti teismo procesą prieš buvusį JAV gynybos sekretorių Donald Rumsfeld. Ispanijos prokurorai pritaikė šį principą, bandydami keliems buvusiems Lotynų Amerikos diktatoriams pareikšti kaltinimus nusikaltimais žmoniškumui, bet nesėkmingai.
Visi šie įvykiai skatina šalis teisti piktadarius buvusius lyderius savo pačių teismuose, kur negalioja tarptautiniai neliečiamybės įstatymai. Kiekviena šalis pati laisva apsispręsti, ar suteikti savo valstybės vadovams, vyriausybės ministrams bei įstatymų leidėjams neliečiamybę ir kokią. Jos apimtis gali būti labai skirtinga; skiriasi ir tai, kaip lengvai ją galima atšaukti konkrečiu atveju. Bet praeitą dešimtmetį prasidėjo subruzdimas, kai dėl žmogaus teisių pažeidimų ar finansinių nusikaltimų pradėti vidiniai teismo procesai prieš ankstesnius lyderius. Teisiami arba laukia teismo buvę valstybės ar vyriausybių vadovai Urugvajuje, Suriname, Tailande, Peru ir Bangladeše; dėl Izraelio ministro pirmininko vykdomas tyrimas (įtariant apgaule). Anksčiau buvusi jauki neliečiamybės antklodė ima rodytis besanti kiek skylėta.
Parengta pagal The Economist
