D. Tuskas viešai pranešė, kad tęs savo kovą su Lenkijos „Įstatymo ir teisingumo“ (PiS) partija. Bet jis nėra vienintelis pavyzdys. Su dabartiniu Brazilijos prezidentu Jairu Bolsonaro varžysis buvęs prezidentas Luizas Inácio Lula da Silva. Neseniai tai įvyko ir JAV, kai Joe Bidenas iš Baltųjų rūmų išstūmė Donaldą Trumpą.
Nors kiekvienas iš šių sugrįžimų yra įpintas į atskirą nacionalinį kontekstą, yra keletas bendrų priežasčių, kodėl šie veteranai politikai gali būti ypač tinkami nuversti dešiniojo sparno vadovus.
Pirmiausia, tokie lyderiai kaip Tuskas, Lula ir Bidenas yra gerai pasirengę sugriauti „nenugalimumo mitą“, kuris supa daug dešiniųjų populistų. Ta nenugalimumo aura ir ją lydintis naratyvas apie nepataisomą demokratinės opozicijos silpnybę yra pagrindinė autokrato politinės strategijos dalis.
Tokiose šalyse kaip Vengrija, Turkija ir Rusija, kur yra įsitvirtinę dešinieji režimai, valstybiniai aparatai nuolat siekia užtikrinti, kad tikrovė atitiktų šį naratyvą. Politizuota teisminė valdžia ir teisėsauga, valstybės kontroliuojama žiniasklaida ir režimui palankių verslo tinklų „mafijos valstybė“ – visa tai yra nukreipta į tai, kad gyvybingos ir vieningos opozicijos formavimas būtų neįmanomas.
Taigi, kas geriau gali nutraukti šį ydingą ciklą nei buvęs prezidentas, viceprezidentas ar ministras pirmininkas – visi, turintys įrodytą sugebėjimą laimėti sunkius rinkimus?
Be to, nors paradoksalu, bet vyresnieji valstybės veikėjai gali labiau norėti žengti drąsesnius žingsnius nei jaunesni kolegos liberalų stovykloje. Nors jaunesni lyderiai neišvengiamai gali būti linkę pasverti savo politinės karjeros riziką keliems rinkimų ciklams, veteranai gauna naudos iš sulaukiamo dėmesio, darydami viską, ko gali prireikti, čia ir dabar.
„Mes įeiname į lauką tam, kad kovotume su šia blogybe“, – tiesiai šviesiai paskelbė Tuskas kreipimesi į savo liberalios partijos „Pilietinė platforma“ kongresą. 75 metų Lula, kuris šiuo metu yra kitų metų prezidento rinkimų Brazilijoje lyderis, pareiškė: „Aš paprastai nubėgu 9 kilometrus per dieną, bėgioju nuo pirmadienio iki penktadienio... Man reikia pasiruošti sutvarkyti šios šalies problemas.“
Tokius pažadus tiesiogiai įgyvendino Joe Bidenas. Pirmosios jo prezidentavimo dienos buvo pažymėtos plūstelėjusia veikla, kuria siekiama ardyti D. Trumpo politiką. Pridėkite prie to stulbinamai ambicingą 1,9 trilijono dolerių vertės skatinamąją priemonę ir rimtą pažangą įvedant kitas, neabejotinai progresyvias politikos priemones. J. Bidenas įrodo, kad šie pareiškimai – ne vien rinkiminiai pažadai.
Reikėtų džiaugtis drąsiu ir savanorišku šių veteranų grįžimu. Ilgas žaidimas mirštančioje demokratijoje gali pražūtingai suklaidinti. Greitas tokių demokratijų trukmės palyginimas – Brazilija (dveji su puse metų nuo autokratinio perėmimo), JAV (ketveri metai, Trumpo pirmininkavimo pabaigoje), Lenkija (penkeri metai), Vengrija (11 metų), Turkija (18 metų), Rusija (22 metai) – rodo, kad realus sugebėjimas priešintis valdančiajam režimui silpsta kiekvieną dieną, nes demokratai vis laukia „geresnio momento“.
Taip iškeliame paskutinįjį, bet svarbų argumentą – žavėjimasis veteranais iš dalies rodo jaunosios kartos liberalų politikų silpnumą. Jiems didelę įtaką padarė žymių politikų, tokių kaip buvęs JAV prezidentas Barackas Obama, Kanados ministras pirmininkas Justinas Trudeau ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, sėkmė.
Bėda ta, kad nors Obamos-Trudeau-Macrono archetipas atrodo gerai veikiantis normalioje demokratinėje valstybėje, yra pagrindo manyti, kad autokratijos įsitvirtinimo laikais jis gali būti ne toks efektyvus.
Paimkime, pavyzdžiui, Lenkiją. Nuo 2015 m. PiS pergalės šalyje buvo trys perspektyvūs, bet galiausiai nesėkmingi bandymai imituoti šį politinį modelį. Robertas Biedrońas, Słupsko miesto meras, atvirai gėjus, buvo panašus į Obamą – siekiantis būti „pirmuoju“ ir konservatyvių stiklinių lubų varžovas.
Szymonas Hołownia, liberalios katalikų televizijos žvaigždė, naudodamasis aukšto lygio socialinių tinklų išmanymu, prisitraukė daug pasekėjų. O Rafałas Trzaskowskis, Varšuvos meras, praėjusių metų prezidento rinkimuose nežymiai pralaimėjęs Andrzejui Dudai, prisistatė kaip knygas skaitantis, Oksfordo išsilavinimą turintis poliglotas, įkūnijantis pažangios Lenkijos visuomenės vakarietiškus siekius.
Viena iš priežasčių, kodėl jiems nepasisekė, yra ta, kad jie didžiąja dalimi užima autoritarinę poziciją savo žaidime – rinkėjams siūlo panašiai didvyrišką istoriją, tik iš pažangiosios pusės. Kalbant apie autoritarų, įkyriai susitelkusių į savo pasakojimus, išstūmimą, galbūt nenuostabu, kad empatiškesniems iššūkio dalyviams seksis geriau.
Tai ypač aktualu dabartiniame politiniame kontekste, kurį žymi pandemijos neapibrėžtumas ir traumos. Politikai, kurie neturi įrodyti savo vertės, gali susitelkti ties rinkėjais, jų baimėmis ir savo poreikiais. Todėl Lenkijos valdančioji partija turėtų būti labai sunerimusi dėl Tusko sugrįžimo.
