Jei Kinijos prezidentas Xi Jinpingas galvojo imtis veiksmų dėl Taivano, po Rusijos invazijos į Ukrainą jis tikriausiai turės vėl gerai viską apgalvoti. Kinijos prezidentui karas Europoje yra tarsi pamokanti istorija. Jis dabar tikrai pamatė, kad žiaurios karinės jėgos panaudojimas XXI amžiuje yra susijęs su nemaža rizika.
Ukrainiečiai įrodė, kad žmonės priešinasi, kai ginklai yra įremiami jiems į nugaras, ir tas pats tikriausiai būtų pasakytina apie taivaniečius, kurie vertina savo demokratiją ir nepriklausomybę nuo savo didesnio kaimyno lygiai taip pat (jei ne daugiau) nei ukrainiečiai.
Taivano kariuomenė gali būti pagrįstai kritikuojama dėl prastai koordinuotų pajėgų, o vyriausybė vis dar nesiryžo investuoti į savo gynybą, tačiau Taivano žmonės, kuriuos vienija bendra grėsmė, galėtų kovoti daug stipriau, nei tikėtasi.
Tiesa, Kinijos Liaudies išlaisvinimo armija (PLA) būtų labiau motyvuota nei Rusijos pajėgos – nacionalinis susivienijimas yra giliai jos šerdyje slypinti mantra, – bet amfibijos invazija per 100 mylių jūros taip pat būtų daug sunkiau įvykdoma nei dabartinė Rusijos invazija. Ir nors Jungtinės Valstijos atmetė „neskraidymo zonos“ virš Ukrainos įvedimo prašymą dėl galimo branduolinės konfrontacijos pavojaus, amerikiečių lėktuvai, skrendantys iš JAV lėktuvnešių prie rytinės Taivano pakrantės, gali lengvai sukurti „neskraidymo zoną“ tarp Fudziano ir Taivano.
Rusijos invazija taip pat parodė, kaip iš pažiūros kuklūs lyderiai gali sukilti ir suburti nusiminusią visuomenę priešintis invazijai. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pasirodė kaip mažai tikėtinas herojus. Kodėl verta tikėtis mažiau iš Taivano prezidentės Tsai Ing-wen, kurios griežta pozicija prieš Kiniją jau susilaukia didelių pagyrų? Galima nesunkiai įsivaizduoti, kokio palaikymo ji susilauktų visame pasaulyje, jei susidurtų su Liaudies išlaisvinimo armija ir Kinijos komunistų partijos vadovybe.
JAV prezidentui Joe Bidenui taip pat neturėtų kilti problemų sutelkti savo sąjungininkus ir partnerius paremti Taivano gynimą, o tai lemtų labai skirtingą dinamiką nei šiuo metu vykstančio karo Rytų Europoje. Tai apimtų Jungtinę Karalystę, Japoniją, Pietų Korėją, Australiją ir galbūt net Indiją – JAV partnerę keturšaliame saugumo dialoge.
Vakarų solidarumas, pamatytas per Ukrainos krizę, bus toks pats stiprus ir Taivano atžvilgiu. Europos Sąjunga yra pagrindinė Kinijos prekybos partnerė. Susidurti su ja, taip pat su JAV ir Japonija, būtų pavojinga Kinijos lyderiui, kuris žino, kad turi kelti pragyvenimo lygį namuose. Dėl gilios Kinijos integracijos į pasaulinę ekonomiką ir Pekino 1 068 mlrd. JAV dolerių iždo obligacijose Vakarų sankcijas būtų sunkiau atlaikyti, tačiau jų nebūtų galima atmesti prieš Taivano invaziją ar po jos.
Putinui keliant sumaištį Ukrainoje, dabar kyla pavojus, kad ataka prieš Taivaną gali pasirodyti suderinta su Maskva. Toks išpuolis būtų vertinamas kaip Kinijos ir Rusijos autoritarinio aljanso siekis pakenkti demokratinėms jėgoms, atšaukiant daugelį metų trukusias Pekino švelniosios galios pastangas, tokias kaip „Belt and Road Initiative“ – didžiulį pasaulinį Kinijos transporto ir infrastruktūros projektą.
Be to, šių metų pabaigoje vyksiančiame 20-ajame Kinijos komunistų partijos kongrese Xi Jinpingas paprašys partijos vadovybės patikėti jam aukščiausią kontrolę dar mažiausiai penkerius metus. Jau dabar jo noras sutuokti Kiniją su V. Putinu – abiejų šalių santykius paskelbus „draugyste be apribojimų“ – galimai privedė prie suabejojimo jo lyderyste. Visapusiška invazija į Taivaną dar labiau išryškintų riziką, susijusią su nevaržomo diktatoriaus įgalinimu.
Mažai tikėtina, kad Xi Jinpingo padėtis po karo pagerės, kai JAV vyriausybė, atsižvelgusi pamokas Ukrainoje, greičiausiai sustiprins Taivano gynybą, sustiprins savo įsipareigojimą ginti demokratijas ir mesti iššūkį „autoritarinių chuliganų“ plėtrai.
Bet jei Putino invazija į Ukrainą yra įspėjimas Xi Jinpingui, dar reikia pamatyti, ar jis paisys jo. Tačiau jei jis nuspręs imituoti savo Rusijos kolegos bandymą atstatyti imperiją per savo susivienijimo karą prieš Taivaną, jis greičiausiai sužinos, kad net absoliutūs diktatoriai pasiekia ribą.
