„Balsas.lt savaitėje“ teigiama, kad komunistinės diktatūros žlugimas ir ideologinio monopolio panaikinimas neišsprendė gausybės žiniasklaidos problemų.
Dar labiau užslėpta cenzūra
Žiniasklaida turi tapti vieta, kurioje žmonės bendrauja ir kurioje nustatoma viešųjų debatų kalba bei įtvirtinamos vertybės.
Taip teigė žymus Lenkijos disidentas ir politinis kalinys Adamas Michnikas, pastaruoju metu einantis vieno populiariausių dienraščių „Gazeta Wyborcza“ vyriausiojo redaktoriaus pareigas.
Tačiau pokomunistinių Europos valstybių žiniasklaida tokį lygį pasieks dar negreitai. Nors, žlugus komunizmui, dingo ir žiniasklaidą slėgęs marksistinės-leninistinės ideologijos balastas, cenzūra įgijo kitų, dar labiau užslėptų formų.
Sąsajos su mafija ir politikais
Kad pokomunistinės Europos žiniasklaida glaudžiai susijusi tiek su aukščiausiais politikais, tiek su šešėliniu pasauliu, yra vieša paslaptis.
Pavyzdžiui, 2008 metų spalį Kroatijoje buvo nužudytas garsus žurnalistas Ivo Pukaničius. Per jo laidotuves greta stovėjo Kroatijos prezidentas Stipe Mesičius ir mafijos klanų atstovai.
Nors policijai iki šiol sunkiai sekasi nagrinėti šią paslaptingą nužudymo bylą, būdamas gyvas I. Pukaničius didžiavosi palaikąs glaudžius ryšius ir su šalies politinio elito atstovais, tarp kurių buvo prezidentas S. Mesičius bei premjeras Ivo Sanaderas, ir su šešėlinio pasaulio autoritetais. Užkulisiuose veikiausiai buvo sprendžiama, apie ką galima rašyti, o ką verčiau nutylėti.
I. Pukaničius nebuvo vienintelis nuo mafijos rankos pokomunistinėje Europoje pastaruoju metu kritęs žurnalistas. Tereikia prisiminti Rusiją, kur iki šiol nėra išaiškinta Annos Politkovskajos nužudymo byla. Šiemet nuo žudiko rankos krito ir kita laikraščio „Novaja Gazeta“ žurnalistė Anastasija Baburina.
Bulgarijoje pernai balandį buvo nužudytas žymus žurnalistas Georgijus Stojevas, o rugsėjį žiauriai sumuštas jo kolega tiriamosios žurnalistikos atstovas Ognijanas Stefanovas. Visi šie nusikaltimai iki šiol nėra atskleisti. Tad faktas, kad valstybė nesugeba apsaugoti žurnalistų, o kartais netgi skatina ar toleruoja jų persekiojimą, smarkiai riboja žodžio laisvę.
Norima užveržti apynasrį
Žodžio laisvei kenkia ir nepaliaujamas politikų noras nepaleisti žiniasklaidos nuo savo pavadėlio. Štai Lenkijoje politikai bandė žengti gerai apgalvotą žingsnį, kuris būtų leidęs jiems primesti savo diktatą žurnalistams. 2006 metais buvo bandoma įteigti, kad žurnalistai turi dirbti ranka rankon su politikais. Lenkijos valstybinio transliuotojo atstovai teigė, kad žurnalistai turi įsitraukti į tylų pokalbį su politikais, kurie vadovaus jiems interpretuojant pateikus faktus. Nepriklausomiems tyrimams vietos tokiu atveju būtų nelikę.
Lenkijos Konstitucinis teismas dar 2006 metais priėmė sprendimą palikti galioti įstatymą, kriminalizuojantį šmeižtą. Ši šalis tuomet tapo vienintele valstybe, kurioje už tautos šmeižimą žurnalistas gali būti priverstas iki metų praleisti kalėjime. Įstatymas buvo panaikintas tik pernai. Panaši įstatymo nuostata tebegalioja Serbijoje.
Galiausiai toje pačioje Lenkijoje tebegalioja įstatymo norma, numatanti, kad baudos gali būti skiriamos žurnalistams, publikuojantiems straipsnius, kurių nepatikrino juose cituojami asmenys. Tokios įstatymo normos leidžia politiniam elitui siekti pažaboti žodžio laisvę. Juolab kad ir licencijas radijo ir televizijos bendrovėms dalija su politiniu elitu glaudžiai susijęs viešasis transliuotojas.
Žiauri rinkos diktatūra
Lazda turi du galus. Nors dažnai tenka skųstis politikų siekiu pažaboti laisvą žodį, tenka pripažinti ir tai, kad žiniasklaidos laisvę smarkiai riboja nežabotos laisvosios rinkos principo įvedimas.
Tada žiniasklaida dažniausiai tampa auksinio skatiko besivaikančia paleistuve. Dėl nežabotos rinkos ekonomikos žiniasklaida darosi bulvarinė. Svarbiausia tampa ne gilūs tiriamieji straipsniai, o pigi į masinį skaitytoją orientuota medžiaga. Išvada paprasta – tik gausus skaitytojų būrys gali pritraukti taip trokštamų reklamos pinigų. Šie pinigai – pagrindinis gyvybės šaltinis, nes vien iš leidinio pardavimo pastaruoju metu išgyventi pasidarė neįmanoma.
Silpną teisinę bazę turinčioje pokomunistinėje Europoje žiniasklaida tampa ir oligarchų žaisliuku, o kartais net turtuolių rankose atsidūrusiu propagandos įrankiu, skirtu konkurentams šmeižti ir savo ideologinei linijai primesti. Visa tai itin pavojinga, turint galvoje, kad antimonopoliniai įstatymai pokomunistinėje Europoje praktiškai neveikia, todėl žiniasklaida sukoncentruojama kelių įtakingų veikėjų rankose.
Kai nėra teisinių normų, kurios įtvirtintų redaktoriaus nepriklausomybę ir autonomiją, redaktoriais tampa patys oligarchai. Leidinio liniją tokiu atveju nustato savininkai, jų partneriai ir reklamos užsakovai. Silpnos žurnalistų organizacijos negali apginti savo narių interesų ir nustatyti etinių žurnalistikos standartų.
Prisitaikymas prie rinkos rodo, kad žiniasklaidos leidinys turi susitaikyti su gausybe kompromisų. Dėl to dažniausiai būna diskredituojamas pats žurnalistikos vardas.
TIK FAKTAI
2006 metais Lenkijoje buvo leidžiama 5400 spaudos publikacijų, tarp jų 167 dienraščiai, 827 savaitraščiai ir 2402 mėnraščiai.
Ultrakonservatyvus dvasininkas Tadeuszas Rydzikas kontroliuoja radijo stotį „Radio Maryja“, televizijos stotį „Trwam“, nacionalistinį dienraštį „Nasz Dzienyk“ bei žurnalistikos mokyklą Torinėje.
Valstybiniai transliuotojai buvo kuriami žodžio laisvei nuo totalitarizmo ginti, tačiau dabar daugelis jų tapo propagandos įrankiais politikų rankose.
