Iš Rusijos atėjo labai netikėta žinia – savo noru (kas iš pirmo žvilgsnio daugiau negu abejotina) iš vicepremjero ir vyriausybės aparato vadovo posto atsistatydino ne kas kitas, o pats Vladislavas Surkovas. Tai stebina todėl, kad jis yra (buvo) vienas iš artimiausių V. Putino bendražygių (beveik toks kaip, pavyzdžiui, I. Sečinas), „suverenios demokratijos“ koncepto kūrėjas, Rusijos politinės sistemos architektas, pagrindinis Kremliaus ideologas ir pilkasis kardinolas. Šiame kontekste atmintyje iš karto išplaukia A. Kudrino atvejis. Tačiau, kai prezidentas D. Medvedevas (greičiausiai ne be tuometinio ministro pirmininko V. Putino sutikimo) atleido finansų ministrą, niekas ypatingai nenustebo, nes jis visuomet laikėsi kitokios (konservatyviai liberalios) pozicijos finansų politikos srityje. V. Surkovas yra kas kita. Tad verta pabandyti pasiaiškinti, kodėl taip atsitiko ir ką tai apskritai galėtų reikšti.
Atsistatydino V. Surkovas po V. Putino susitikimo su ministrais ir kitais valdininkais, kuriame prezidentas išsakė atvirą nepasitenkinimą tuo, kaip vykdomi jo įsakai (rinkiminiai pažadai). Kaip vėliau pasakė Rusijos vadovo atstovas spaudai D. Peskovas: „Prezidento sprendimas dėl pareiškimo pasirašymo yra susijęs su pirminiais prezidento priešrinkiminių pažadų ir jo gegužės įsakų įgyvendinimo uždaviniais bei su Baltųjų rūmų [Rusijos vyriausybės buveinė – V. V.] komisijos, kurios tikslas buvo vykdyti šiuos įsakus, funkcionavimu.“ Trumpai sakant, vyriausybė nesusitvarko su savo darbu, o V. Surkovas, tarsi pripažindamas tai, nusprendė pasitarime net neskaityti paruošto pranešimo ir tiesiog sutiko su V. Putinu. Tačiau, jeigu liaudžiai būtina parinkti auką, kandidatų visuomet yra daugiau, negu reikia. Kitaip tariant, galima buvo lengvai atleisti kokį nors ministrą (kad ir švietimo, kurio galvos reikalauja visi), bet neliesti artimo bendražygio. Dar labiau V. Surkovo atstatydinimas stebina todėl, kad V. Putinas iš principo nelinkęs atleidinėti pavaldinių, o čia juk aukščiausios elitinės grupės narys.
A. Kudriną paprašė pasitraukti iš vyriausybės po to, kai jis leido sau atvirai nesutikti su planuojamų karinių išlaidų dydžiu. V. Surkovo atveju prezidento kantrybės taurę galbūt perpildė vicepremjero kalba Londone, kurioje jis leido sau kritikuoti Rusijos tyrimų komiteto darbo metodus. Dar daugiau, jis neigiamai atsiliepė apie šios institucijos veiksmus ne ko kito, o opozicinio politiko I. Ponomariovo (!) atžvilgiu. Neįtikėtina, kad taip kalbėtų žmogus, kuris kadaise, kaip pasakė jau minėtas A. Kudrinas, buvo „pagrindinis Kremliaus politinis technologas“ ir stipriai prisidėjo prie autokratinio V. Putino režimo sustiprinimo. Tai rimčiau negu karinių išlaidų didinimo kritika. Tačiau turbūt net ir tai V. Surkovui galima būtų atleisti (kaip buvo sakoma sovietmečiu – suklydo, pasimetė, pasitaisys), juk jis beveik „šeima“. Tai kodėl tada V. Surkovo nebėra valdžios viršūnėje?
Ši versija atrodo kiek netikėta, bet galbūt jis, užsipuldamas Tyrimų komitetą, sąmoningai pasielgė kaip žmogus, ieškantis mirties (atsistatydinimo). Sprendžiant iš ankstesnių V. Surkovo veiksmų, kova su opozicija, partinės sistemos konstravimas ar bet kuris kitas veiklos frontas jam visada buvo kaip rafinuotas šachmatų žaidimas, kuriame tiesmukiška agresija yra blogas tonas. Kai V. Putinas grįžo į prezidento postą, žaidimai baigėsi, nes jam greičiausiai nusibodo švelnumas, kuris tik liaupsina protestuotojus ir suteikia jiems jėgų. Į sceną išėjo Audito rūmai ir jau minėtas Tyrimų komitetas (TK), kuris dabar turi išskirtinį statusą ir tiek darbo (pavyzdžiui, A. Navalno teismas), kad nespėja „užsukinėti varžtų“ (neatsitiktinai jo oficialus vadovas V. Markinas leido sau atkirsti pačiam V. Surkovui, kad vyriausybės nario kritika TK atžvilgiu, ir dar užsienyje, yra nepriimtina). Šiame kontekste B. Nemcovas parašė: „Kodėl atleido Surkovą? Mano versija yra ta, kad jis kaip šlykščios suverenios demokratijos su jos falsifikacijomis, našistais [Kremliaus anksčiau palaikytos jaunimo organizacijos „Naši“ nariai – V. V.], provokacijomis ir cenzūra architektas daugiau nereikalingas. Putinas pradėjo represijų ir sodinimų kursą. Surkovas jam šiame reikale padėti negali.“ Tai visai panašu į tiesą.
V. Surkovas yra silpnoji grandis naujoje Kremliaus politikoje, kurios stilius jam yra svetimas ir kurios jis, kaip didis kombinatorius, negali vykdyti mechaniškai, be jokių korekcijų ir klausimų. Kitaip tariant, susidaro įspūdis, jog vienas nusprendė išeiti, o kitas neprieštaravo, ir ne todėl, jog nenorėjo, kad tas pasiliktų, o todėl, kad suprato požiūrių nesutapimą ir tiesiog paleido (nors tai jam ir yra neįprasta). Galimas šalutinis pozityvus V. Surkovo atleidimo/paleidimo efektas Kremliui – kad tai, kaip pažymėjo politikas, buvęs partijos Dešiniųjų jėgų sąjunga vadovas L. Gozmanas, yra protestus sukeliančio politinio simbolio pašalinimas (nors koks čia pozityvus efektas, kai lygiagrečiai veikiama dar griežčiau, negu tai darė buvęs vicepremjeras).
Ši istorija verčia susimąstyti dar apie vieną bendro pobūdžio momentą, susijusį su šiandienine V. Putino politika ir padėtimi. Tiesioginio bendravimo su liaudimi linijos metu Rusijos prezidentas su ironiška šypsena pasakė, kad A. Kudrinas yra draugas, kuriam buvo siūlomas postas valdžios sistemoje, bet „tinginys (rus. сачок), dirbti nenori“. Savo ruožtu buvęs finansų ministras (anuomet vienas iš geriausių pasaulyje) pasakė, kad pusinių socialinės ekonominės reformos priemonių politika jo netenkina, todėl jis ir nenori grįžti. V. Surkovas tapo antra – dar svarbesne – figūra, kuriai su V. Putinu, pasirodo, ne pakeliui. Manytina, kad tokia tendencija turėtų priversti Rusijos vadovą susimąstyti: kai išeina draugai, metas sunerimti, juolab kad Rusijos politinis elitas neblizga charizmatiškų personalijų įvairove. Taip galima likti ir vienam su „rankinėmis meškomis“, kurios neužduoda klausimų, bet dirba ne visai efektyviai (tiesiog kaip moka) ir negali pasiūlyti nieko progresyvaus. Tačiau V. Putinas, atrodo, taip pasitiki savimi, kad atskiri praradimai jam yra ne itin reikšmingi. Taigi, ir Platonas, ir Aristotelis liko prie savo, tik klausimas – kas šiuo atveju yra kas.
Baigiant galima pateikti paties V. Surkovo žodžius po atsistatydinimo, kuriuose yra daug gilios prasmės: „Aš seniai prašiau vadovybės leisti man nuo Naujųjų metų pradėti naują gyvenimą. Buvau suprastas, už tai labai ačiū. (...) Aš buvau tarp tų, kurie padėjo Jelcinui taikiai perduoti valdžią. Tarp tų, kas padėjo prezidentui Putinui stabilizuoti politinę sistemą. Tarp tų, kas padėjo prezidentui Medvedevui ją liberalizuoti. Tai buvo puikios komandos. Aukščiausia lyga. Stabilizacija praryja savo vaikus... Aš esu pernelyg odiozinė figūra nuostabiam naujam pasauliui.“
