Nesvarbu, ar tarpusavy Rusija ir NATO bendradarbiauja, ar politiškai konfrontuoja, jų santykiai patys savaime jau seniai nebėra nei saugumo, nei įtampos veiksnys Europoje. Pirmiausia dėl to, kad atviro karinio Rusijos ir NATO susirėmimo kontinentiniu mastu prielaida tapo fantastika dar sovietiniais laikais.
Priminsim, kad net dramatiška opozicija tarp NATO ir Varšuvos sutarties šalių turėjo tam tikrą status quo, neviešai atmetantį – nors ir dėl savisaugos instinkto – bet kokius karinius veiksmus vienų prieš kitus. Atlanto aljansas nesikišo nei Budapešte 1956 metais, nei Prahoje 1968 metais, remdamasis pokario susitarimais dėl Europos padalijimo.
Posovietiniais laikais Rusijos „prasiveržimas į Prištiną“ taip pat nesukėlė, o ir negalėjo sukelti, kokių nors susirėmimų tarp Rusijos ir NATO dėl akivaizdžios beprasmybės ir betiksliškumo. Maskva tada tiesiog pasidavė savo įsišaknijusiam „panslaviškam refleksui“, kurį atvirai ironizavo dar Levas Tolstojus romane „Ana Karenina“ ir kuris, nepaisant slaptų Rusijos vilčių, niekada nesustiprino jos pozicijų Balkanuose.
Jeigu paliktume nuošalyje Baltijos šalis, kurios iš esmės negali būti net hipotetiniu placdarmu įsiveržti sausuma į Rusijos teritoriją, Rusija ir NATO neturi bendrų susilietimo taškų, o tai praktiškai panaikina tiesioginio karinio konflikto tarp jų galimybę. Todėl bet koks NATO ir Rusijos „suartėjimas“ arba santykių „atšalimas“– tai viso labo biurokratinė signalų, rodančių vieną ar kitą reakciją į partnerio veiksmus, sistema.
NATO ir Rusijos „karinis bendradarbiavimas“, „bendra kova“ su terorizmu arba „bendri kariniai manevrai“ neturi jokios praktinės reikšmės, nes Maskvos pasaulėžiūra ir geopolitinės doktrinos grįžo iš esmės prie tradicinio imperinio „didžiavalstybiškumo“.
Jei nekreiptume dėmesio į impulsyvius ir veikiau komiškus Maskvos mėginimus demonstruoti savo karinį dalyvavimą Karibų jūroje, jos užsienio politikos esmę nusako dvi gana primityvios užduotys. Pirmoji užduotis – bet kokia kaina išsaugoti kritinę Europos priklausomybę nuo Rusijos energetinių šaltinių, o antroji – įtvirtinti didžiausią įmanomą Rusijos kontrolę posovietinėje erdvėje.
Be to, paskutiniu metu atrodo, kad antrojo tikslo Kremlius pasiruošęs siekti bet kuria kaina ir netgi savo interesų sąskaita, kaip parodė sunkiai suprantamas mėginimas įtraukti Baltarusiją ir Kazachstaną nors į Muitų sąjungą pačios Rusijos atsisakymo, laimė, neilgam, įstoti į PPO sąskaita.
Šiame kontekste įnirtingas Maskvos priešinimasis net hipotetiniam Ukrainos ir Gruzijos įstojimui į NATO neturi nieko bendro su rūpinimusi pačios Rusijos kariniu saugumu. Viskas daug paprasčiau – Rusijos vadovybę siutina net mintis, kad pasislėpusių po Atlanto aljanso „skėčiu“ Ukrainos ir Gruzijos, – o kartu su Gruzija ir viso Pietų Kaukazo – niekada daugiau nebepavyks įtraukti į Rusijos sudėtį.
Be to, kaip rodo neseni Rusijos vadovybės demaršai, Maskvoje nuoširdžiai manoma, kad revanšistiniai pasikėsinimai į Ukrainos ir Gruzijos suverenitetą veikia ir kaip efektyvi spaudimo priemonė, galinti priversti Europą atsisakyti pernelyg aktyvių bandymų diversifikuoti energetinius išteklius.
Ir nesvarbu, tyčia ar atsitiktinai prezidentas Medvedevas nuvažiavo į Pietų Osetiją tą dieną, kai buvo pasirašomas taip Rusijos nekenčiamas susitarimas dėl „Nabucco“ dujotiekio. Bet kuriuo atveju užuomina aiški. Ypač po to, kai Londone Azerbaidžano prezidentas Alijevas pareiškė, kad Kalnų Karabachas niekada negaus nepriklausomybės ir kad esant reikalui Azerbaidžanas šią problemą spręs kariniu būdu.
Kitais žodžiais tariant, „Nabucco“ iniciatoriams buvo priminta, kad dujotiekis eis tarp dviejų sprogių Pietų Kaukazo rajonų, kuriuos skiria vos pora šimtų kilometrų. Beje, esant rimtam reikalui Maskva gali ir be naujo Karabacho konflikto netyčia subombarduoti „Nabucco“, atremdama „niekuo neišprovokuotą Saakašvilio režimo antpuolį prieš Pietų Osetiją“.
Ukrainos atveju Rusija neforsuoja įvykių, tikėdamasi greito dabartinės Ukrainos vadovybės pakeitimo žmonėmis, mažiau linkusiais ginti nacionalinę nepriklausomybę. Beje, jeigu šios viltys nepasiteisintų, Rusija tęsia atvirą kampaniją, nuolat keliančią abejonių dėl Krymo priklausymo Ukrainai ir Juodosios jūros laivyno išvedimo iš Sevastopolio, numatyto 2017 metais, tikslingumo.
Antai vyriausiasis Juodosios jūros laivyno vadas admirolas Aleksandras Tatarinovas liepos vidury pareiškė, kad Rusijos laivynas niekada neišeis iš Sevastopolio, o Rusijos vyriausiojo štabo viršininkas savo ruožtu pranešė, jog karinio uosto įrengimas Novorosijske nereiškia, kad Rusija ketina palikti savo laivyno bazę Sevastopolyje.
Atsižvelgiant į panašius pranešimus negalima atmesti, kad Kryme gali būti suvaidintas Pietų Osetijos scenarijus, tik kur kas didesniu mastu. Tokios įvykių raidos tikimybė didžiulė, juolab kad kritinė Rusijos piliečių dauguma įsitikinusi, jog dabartinė Ukrainos nepriklausomybė – tik „istorinis nesusipratimas“.
Be to, Maskva akivaizdžiai įsitikinusi, kad ir šiuo atveju Vakarai ir tas pats Šiaurės Atlanto aljansas apsiribos pasipiktinimo pareiškimais ir naujais Rusijos ir NATO santykių nutraukimais, bet nieku gyvu nesivels į karinį konfliktą dėl Ukrainos teritorinio vientisumo išsaugojimo.
Kita vertus, už tai juos vargu ar būtų galima smerkti, nes Vakarai neturėjo ir neturi jokių priežasčių siekti atplėšti Ukrainą nuo Rusijos su tokiu maniakišku užsispyrimu, su kokiu Rusija mėgina susigrąžinti savo valdžią buvusios imperijos nuolaužoms.
