Portalas „IFLScience“ skelbia, jog naujoje Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės atskaitomybės tarnybos ataskaitoje nurodomi trys pasaulio regionai, kuriuose JAV sukurta radioaktyvioji tarša gali būti sutrikdyta dėl klimato kaitos.
Nepaisant to, kad tai JAV veiksmų rezultatas, nė viena iš trijų probleminių vietų nėra JAV – jos yra Maršalo salose Ramiajame vandenyne, Ispanijos Palomareso mieste ir buvusios Arkties karinės mokslinių tyrimų bazės vietoje Grenlandijoje.
Atsižvelgiant į šiuos dramatiškus aplinkosaugos pokyčius, ataskaitoje teigiama, kad JAV gali tekti iš naujo apsvarstyti kai kurių iš šių objektų valdymo būdą.
Branduolinės atliekos ant ledo
Nuo 1959 iki 1967 m. Grenlandijoje veikė JAV karinė mokslinių tyrimų bazė „Camp Century“. Joje buvo vykdomas projektas „Ledinis kirminas“ – superžmogaus stiliaus planas įrengti branduolinių raketų paleidimo aikštelių tinklą, paslėptą tarp Arkties ledo skydo. Taip pat buvo tiriamos galimybės įrengti bazę po Grenlandijos ledu.
Nors abu projektai galiausiai nepasiteisino, stovyklą maitino nedidelis branduolinis reaktorius, palikęs radioaktyvų pėdsaką. 1967 m. stovyklavietė ir jos atliekos buvo apleistos, tikintis, kad jas palaidos amžinas sniegas.
Neseniai atlikus peržiūrą nustatyta, kad 2017 m. skystos atliekos buvo palaidotos 32 metrų gylyje, t. y. giliau nei 1964 m., o tai reiškia, kad planas radiaciją palaidoti lede ir sniege pasiteisino, tačiau sąlygos Grenlandijoje pradeda radikaliai keistis.
Kiti tyrimai
Atsižvelgiant į temperatūros šilimo ir ledo tirpimo tempus, kito tyrimo duomenimis, tikėtina, kad užterštumas išliks nejudrus iki 2100 m. Vėliau gali kilti problemų. Net jei nuolaužos nebus visiškai veikiamos gamtos stichijų, dėl šylančios temperatūros greičiausiai padidės tirpstančio ledo nuotėkis ir padidės radiacijos skverbimosi į supančią aplinką rizika.
Kitų tyrimų išvados kelia didesnį nerimą. 2016 m. mokslininkai nustatė, kad pagal įprastą šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo scenarijų, ledo danga prie „Camp Century“ gali faktiškai suirti per 75 metus. Jei taip atsitiktų, ataskaitose teigiama, kad tai „garantuotų galutinį fizinių, cheminių, biologinių ir radiologinių atliekų, paliktų šioje vietoje, remobilizavimą“.
Tai ypač neramina, nes nei JAV, nei Grenlandija, nei Danija (kontroliuojanti Grenlandiją) nepasiūlė jokių planų, kaip išvalyti esančią taršą.
„Yra galimybė daryti poveikį aplinkai, o tai gali dar labiau paveikti mitybos grandinę ir paveikti toje vietovėje gyvenančius žmones“, – atsižvelgdamas į naująją ataskaitą „Grist“ sakė Grenlandijos inuitų žiedinės tarybos prezidentas Hjalmaras Dahlas.
„Manau, kad svarbu, jog Grenlandijos ir JAV vyriausybės bendrautų dėl šio nerimą keliančiu klausimu ir apgalvotų, ką su tarša daryti“, – sakė H. Dahlas.
Problemos Ramiajame vandenyne
Maršalo salos, ko gero, yra geriausiai žinoma iš šių vietų. Šis Ramiojo vandenyno atolas buvo dažnai naudojamas JAV branduoliniams bandymams, kuriame nuo 1946 iki 1958 m. įvyko mažiausiai 67 branduolinių bombų sprogimai.
XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje iš šešių skirtingų salų surinkta apšvitinto dirvožemio ir nuolaužų košė buvo nugabenta į milžinišką duobę Runito saloje, kur ji buvo sumaišyta su betonu ir užkasta kupole. Daugelį metų atrodė, kad problemą pavyko sėkmingai užglaistyti. Tačiau dėl kylančio jūros lygio ir kitų klimato kaitos padarinių kyla grėsmė, kad branduolinė kapavietė atsivers.
Kai kurie atolai iki šiol yra negyvenami. Gyvenamų teritorijų gyventojai ne kartą išreiškė susirūpinimą, kad radioaktyvus branduolinių bandymų palikimas kenkia jų sveikatai, ypač dėl vietos vėžio atvejų. JAV tai neigia ir tvirtina, kad Maršalo salos yra saugios, ir teigia, kad vėžiniai susirgimai yra paveldimi.
Ataskaitoje šie Maršalo Salų pareigūnų ir JAV nesutarimai išsprendžiami. Jei kas nors ir daroma, tai tik prielaida, kad branduolinės taršos mastas buvo pervertintas. Tačiau joje siūloma, kad JAV Energetikos departamentas turėtų pagerinti Maršalo salų gyventojų galimybes gauti aiškią informaciją apie taršą.
Radioaktyvi avarija virš Ispanijos
Taip pat yra mažai žinoma Palomareso vietovė, žvejų miestelis Ispanijoje, kuris 1966 m. buvo užterštas radioaktyviąja tarša, kai amerikiečių bombonešis ore susidūrė su degalų papildymo lėktuvu.
Iš viso per 2,3 kvadratinio kilometro Ispanijos pakrantės plotą pateko 9 kilogramai oksiduotų plutonio, urano ir americio izotopų. Laimei, pranešama, kad nenukentėjo nė vienas vietos gyventojas ar gyvūnas.
JAV ir Ispanija bandė išvalyti radioaktyvias nuolaužas, kurios buvo pasklidusios mieste ir aplink jį. Dalis šių valymo darbų buvo susiję su tonų tonų dirvožemio ir augmenijos liekanų gabenimu atgal į JAV, kur jos buvo palaidotos Aikene, Pietų Karolinos valstijoje.
Tačiau dalis taršos išliko iki šiol. XX a. dešimtajame dešimtmetyje nustatyta, kad radioaktyvioji tarša aplink Palomaresą vis dar viršija Europos Sąjungos standartus. Nuo to laiko JAV ir Ispanija pasirašė ketinimų protokolą dėl Palomareso problemos sprendimo, tačiau realios pažangos nepadaryta.
