Vasario pabaigoje valdžios vairą Kuboje perėmus Rauliui Castro, ši šalis nepabudo kitokia. „Pereinamojo laikotarpio prezidentas“ ėmėsi reformų, panaikino daugybę draudimų, bet liko ištikimas vyresniajam broliui Fideliui. Daugiausia, ko galima tikėtis iš R. Castro, – kinų ekonominio stebuklo atgarsių. Kitais žodžiais tariant, permainų ekonomikoje, bet olimpinės ramybės politikoje.
Permainos Kuboje prasidėjo nuo smulkmenų – bent taip gali pasirodyti prie civilizacijos atributų pripratusiems vakariečiams: šalyje leista legaliai prekiauti mikrobangų krosnelėmis (anksčiau jos draustos dėl neva per silpnos elektros sistemos), DVD grotuvais, mobiliaisiais telefonais ir net kompiuteriais. Kubiečiams valdžia taip pat leido apsigyventi brangiuose viešbučiuose, į kuriuos anksčiau galėjo patekti tik užsienio turistai.
Kaip praneša BBC, vos tik buvo paskelbta apie laisvą prekybą kompiuteriais, prie Havanos „Carlos III“ prekybos centro išsirikiavo minios. Žinoma, didžiuma havaniečių atėjo tik vedami smalsumo, nes kompiuteris Kuboje kainuoja apie 800 JAV dolerių, o eilinis šalies gyventojas per mėnesį uždirba tik 20 dolerių. Anot BBC, pirmoji kompiuterį įsigijusi moteris atviravo, kad apie jį svajojo nuo vaikystės ir kantriai taupė pinigus ilgus metus…
Kubos kompiuterizacija, žinoma, iškart netaps nevaržoma galimybe naudotis internetu. Meksikos spauda cituoja Kubos informatikos ir ryšių viceministrą Ramoną Torresą, kuris perspėja, kad dėl techninių problemų ir resursų stokos visi įsigiję kompiuterius ir norintys prisijungti prie interneto to padaryti negalės. Anot pareigūno, reikia būti realistais ir pirmiausia tenkinti liaudies ūkio bei visuomenės reikmes, o paskui jau – asmenines. Oficialiai skelbiama, kad šiuo metu Kuboje prisijungti prie interneto gali apie 200 tūkst. kompiuterių, kurie yra valdiškose įstaigose, aukštosiose mokyklose, mokslinių tyrimų centruose ir t. t.
Kubos laikraštis „Juventud Rebelde“ praneša, kad nuo šios vasaros kubiečiai turės galimybę legaliai matyti tarptautinį televizijos kanalą – Kubos žiūrovai pirmąsyk išvys „Television Espanola“, „Discovery“, „Telesur“ ir Venesuelos valstybinę televiziją. Fidelio Castro laikais palydovinės antenos Kuboje buvo uždraustos, o jų turėtojai persekiojami ir baudžiami.
Bet visi šie išvardinti dalykai – nors ir didžiulė naujovė kubiečiams, tačiau smulkmenos. Amerikos valstybių organizacijos generalinis sekretorius Jose Miguel Insulza interviu televizijai „Universidad Catolica“ pareiškė: į valdžią atėjus R. Castro, „matau šalį, kuri nedrąsiai bando įgyvendinti kažkokias reformas ekonomikoje ir panaikina draudimą prekiauti buitine technika, tačiau nėra net užuominų apie bent minimalius politinius pokyčius“.
Nieko naujo Kubos politikoje neįžvelgia ir JAV – amžina šios šalies priešininkė, dėl kurios paskelbto ekonominio embargo Kuba smarkiai kenčia. Anot JAV administracijos, kol Kuboje bus „šeimos valdžia“, negali būti nė kalbos apie santykių tarp šalių peržiūrėjimą.
Savo ruožtu BBC tikina, kad Kuboje tuoj gali prasidėti išties didžiulės permainos ir tam pasitarnaus R. Castro pradėta žemės ūkio reforma. Jau dabar fermeriams leista patiems nuspręsti, kaip elgtis su dirbama žeme, ką sėti ar sodinti, ką pirkti ir parduoti bei tam naudoti užsienio valiutą. Taip pat Kubos žemdirbiams leista išsinuomoti laisvą valstybinę žemę, padidintos kai kurios žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos.
Kuboje startavo ir būsto reforma, kuri tiesiogiai palies valstybės tarnautojus, kariškius ir jų šeimas, cukraus pramonės darbuotojus, gydytojus, mokytojus ir statybininkus. Visi jie nuo šiol galės būti tikri, kad išėję iš darbo nepraras gyvenamojo ploto, jų turimi namai ar butai galės būti paliekami paveldėjimo teise vaikams ir vaikaičiams. Ir nors Kuboje nėra laisvos nekilnojamojo turto rinkos, teisę įsigyti savo dabartinius namus turės apie 85 proc. kubiečių.
R. Castro pažadėjo imtis ir pinigų reformos: dabar Kuboje cirkuliuoja dvi valiutos – paprastasis ir konvertuojamas pesas, pastarasis net 24 kartus brangesnis. Naujasis šalies prezidentas kalba apie „progresyvią revalvaciją“ ir tikina, kad pinigų reforma bus vykdoma nuosaikiai ir didelių visuomenę traumuojančių padarinių bus išvengta.
Kubai reikia užsienio investicijų, jos laukiamos visose srityse, išskyrus armiją, švietimą ir mediciną – užsienio kapitalo dalyvavimas šiose srityse uždraustas įstatymu. Investicijų viceministras Ricardo Guerrero neseniai spaudos konferencijoje akcentavo, kad Kuba ypač patenkinta italų, ispanų bei kanadiečių investicijomis ir skatina bendradarbiavimą su užsieniečiais technologijų, turizmo srityse, pramonėje ir žemės ūkyje.
Į permainas šalyje neužmiršo atkreipti dėmesio ir į pensiją išėjęs F. Castro, kuris partiniame oficioze „Granma“ atsargiai perspėjo kubiečius nepasiduoti vartojimo manijai ir neprarasti realybės jausmo.
Taip, Kuboje išaugo kelios kartos, kurios buvo auklėjamos likti abejingais privačiai nuosavybei ir materialinėms gėrybėms. Tačiau situacija keičiasi savaime. Jau vien ką reiškia užsienio turistų srautai, kurie nori nenori kaišioja į akis geresnio, sotesnio ir patogesnio gyvenimo pavyzdžius. Ar ilgai gali tęstis panieka vartotojiškam gyvenimo būdui, jei profesorius per mėnesį uždirba tiek, kiek apsukrus padavėjas turistinėse zonose per vakarą gauna arbatpinigių?
Kaip jau minėta anksčiau, R. Castro nepaprastai žavisi Kinijos „ekonominiu stebuklu“, pats lankėsi šioje šalyje ir net kvietė kinų ekonomikos reformatorius skaityti Kuboje paskaitas. Šiandien Kuba bene daugiausia pajamų gauna iš atvykstamojo turizmo. Įvairūs šaltiniai teigia, kad dar iki 1 milijardo JAV dolerių įplaukia kaip emigrantų parama savo šeimoms. 3–4 milijardais JAV dolerių vertintina kasmetė finansinė pagalba, skiriama Venesuelos prezidento Hugo Chavezo. Kubai būtina pradėti permainas.
77-erių R. Castro vargu ar galės tapti ilgalaikių reformų globėju, todėl kyla pagrįstas klausimas, į kieno rankas ši šalis pateks vėliau. Anot analitinio portalo Expert.ru, šiandienėje Kuboje konkuruoja trys pagrindinės politinės grupuotės. Pirmoji – „raulistai“, Kubos armijos elitas, palaikantis nuosaikias ekonomines reformas ir pasisakantis už santykių su Vakarais normalizavimą.
Antrąją politinę grupuotę Kuboje sudaro vidutinio amžiaus valdininkai su keturiasdešimtmečiu užsienio reikalų ministru Felipe Perezu Roque priešakyje. Kad ir kaip būtų keista, jie – patys ištikimiausi revoliucijos idealų šalininkai, tikri ortodoksai, kartais pravardžiuojami „atogrąžų talibais“. Trečiasis Kubos politinio gyvenimo sparnas – tarpinių pažiūrų besilaikantys veikėjai, kuriems ir revoliucijos idealai brangūs, bet ir permainos patiktų.
Expert.ru autorius Gevorgas Mizajanas rašo: „Tokioje situacijoje Fidelis – politikas – Rauliui tiesiog būtinas. Naujasis Kubos lyderis yra neblogas vadybininkas, bet jis neturi Fidelio charizmos. Todėl Raulio valdžia galės būti sąlygiškai tvirta tol, kol jis veiks vyresniojo brolio sukurtos ideologijos rėmuose. Fideliui pavyko praktiškai sukurti revoliucijos religiją. Ji turi pranašą (pats Komandantė), savo kankinius (Monkado kareivinių šturmo aukos ir Che Guevara), savo šėtoną (JAV prezidentas) ir savo filosofiją (keistokas socializmo ir antiamerikanizmo mišinys)“.
Taigi, kol pasaulis laukia esminių permainų Kuboje, kubiečiai juokauja, kad jie turi tik tris problemas: pusryčiai, pietūs ir vakarienė…
Aušra Radzevičiūtė
