Pelkių kūnai (dar vadinami pelkių žmonėmis) yra itin gerai išsilaikę seniai mirusiųjų palaikai, kurie randami visoje šiaurės ir vakarų Europoje. Dažniausiai šie kūnai aptinkami nusausinant pelkes arba siekiant iškasti jose susidariusias durpes. Nėra žinoma, kiek iš viso buvo rasta tokių kūnų, tačiau oficialus skaičius siekia septynis šimtus.
Rasti pelkių kūnai būna įvairios būklės. Iš kai kurių būna likęs tik skeletas, todėl mokslininkams jie gali suteikti labai ribotą informacijos kiekį. Kiti būna geriau išsilaikę ir mokslininkams pavyksta išsiaiškinti, ką tas žmogus veikė gyvenime ir kaip jis mirė. Galiausiai, kai kurie kūnai būna itin gerai išsilaikę, jų drabužiai būna nepažeisti, o veiduose matosi sustingusios išraiškos, visai tokios pačios, kaip ir mirties akimirką.
Didelė šių žmonių dalis mirė nenatūralia mirtimi. Kai kurie mokslininkai mano, kad pelkių kūnai galėjo būti ritualinių žudynių ar aukojimų aukos. Taip pat yra žinomi keli atvejai, kai mirties priežastis nekėlė jokių klausimų. Pristatome kelis iš jų.
Žymūs atvejai
Hildremoso moteris buvo rasta Danijoje. Manoma, kad ji mirė tarp 160-ųjų metų prieš mūsų erą ir 340-ųjų mūsų eros metų. Jos kūnas buvo sudarkytas itin smarkiai, viena ranka buvo visiškai nupjauta.
Šešiolikmetės mergaitės kūnas buvo rastas Olandijoje. Ji greičiausiai mirė tarp 170-ųjų metų prieš mūsų erą ir 230-ųjų mūsų eros metų. Ant jos kūno buvo matomi aiškūs smaugimo ženklai, o ant kaklo buvo išlikusi virvės dalis.
Elingo moteris buvo rasta taip pat Danijoje, mirties laikas tarp 160-ųjų metų prieš mūsų erą ir 340-ųjų mūsų eros metų. Ji buvo pakarta, o kūnas pelkėje buvo rastas su kilpa vis dar ant kaklo.
Tolundo vyras yra turbūt šiurpiausias iš visų Pelkių kūnų. Jo veidas puikiai išsilaikė. Jis atrodo beveik miegantis, vienintelis skirtumas yra pasikeitusi ir nenatūrali odos spalva. Vyras buvo rastas netgi su skrybėle, kurią dėvėjo mirties metu, būdamas 30-40 metų amžiaus. Kaip ir Elingo moteris, jis buvo pakartas. Išliko ir kilpa ant jo kaklo.
Pelkių kūnai taip gerai išsilaiko dėl to, kad yra laidojami pelkėse. Tiesa, žodis „laidojimas“ čia nelabai tinka, nes kūnus tiesiog įmesdavo į pelkę ir uždengdavo šakomis. Vanduo šiose pelkėse yra labai sūrus. Durpės sutraukia visą ten esančią druską ir išskiria rūgštį. Galiausiai šis rūgštus vanduo prasiskverbia į visas lavono ląsteles.
Kaip tai veikia?
Dėl pelkių vandenyse esančio didelio rūgštingumo mikrobai juose išgyventi negali, todėl kūnai neyra taip, kaip irtų įprastomis sąlygomis. Tiesa, kai kuriais atvejais dėl itin didelio rūgštingumo ištirpsta lavonų kaulai, lieka tik oda ir plaukai. Šis kūnus išsaugantis procesas pakeičia odos ir vidaus audinių spalvą į tamsiai rudą. Manoma, kad išsilaiko tik tie kūnai, kurie būna palaidoti itin šaltame vandenyje.
Seniausi pelkių kūnai, mokslininkų teigimu, mirė ar buvo nužudyti prieš beveik 10 tūkst. metų, o jauniausi yra iš ankstyvųjų viduramžių. Ant kūnų rasti drabužiai dažnai būna itin gerai išsilaikę ir gali suteikti daug informacijos apie to meto apdarus. Iki šiol buvo rasta šalikų, kepurių, diržų, batų, apsiaustų ir sijonų. Dauguma jų buvo pagaminti iš verptos vilnos arba odos. Mokslininkams netgi pavyko ištirti kai kurių pelkių kūnų skrandžio turinius. Kaip paaiškėjo, daugumos skrandžiuose buvo rasta košės, dėl to mokslininkai spėja, kad jie gavo paskutiniąją vakarienę prieš paaukojimą.
Taip pat paaiškėjo, kad nemažai aukų daliai buvo atlikta trepanacija (skylės gręžimas gyvo žmogaus kaukolėje – vert. past.)
Pelkių kūnai buvo rasti ir kitose pasaulio vietose, bet nė vienas iš jų nebuvo taip gerai išsilaikęs, kaip šie iš šiaurinės ir vakarinės Europos dalies. Kūnai suteikė daug informacijos apie įvairių laikotarpių žmonių gyvenimo būdą, bet daug paslapčių vis dar lieka neišaiškintos. Tyrinėdami šiuos mirusiuosius mokslininkai gali giliau pažvelgti į tai, ką žmonės valgydavo, kaip rengdavosi ir kokius ginklus naudodavo, bet daugybės rastųjų nužudymo priežastys išlieka neaiškios. Tikimasi, kad anksčiau ar vėliau atsakymus į šiuos klausimus gausime, nes Europos pelkėse slypi dar daug tokių kūnų.
