Rusų Stačiatikių bažnyčia vakar rinko naują Maskvos ir visos Rusijos patriarchą. Nepaisant to, kad nuo Sovietų Sąjungos žlugimo praėjo jau daugiau nei 17 metų, balsavimą dėl naujojo dvasinio vadovo vis dar lydi KGB šešėlis.
Smolensko ir Kaliningrado metropolitas Kirilas dar gerokai prieš rinkimus buvo laikomas pagrindiniu favoritu. 62-ejų dvasininkas, kurio pasaulietinis vardas yra Vladimiras Gundiajevas, daugeliui tikinčiųjų gerai pažįstamas iš daugiau nei dešimt metų vedamų religinio pobūdžio televizijos laidų. Nuo 1989 metų jis vadovavo įtakingam išorinių santykių skyriui.
Tvirtas Kirilo pozicijas patvirtino ir pirminis Archijerėjų (vyskupų) susirinkimo balsavimas, po kurio jis pateko į galutinį trijų kandidatų sąrašą. Kirilas tąkart aiškia balsų persvara pranoko pagrindinius konkurentus - 59-erių Kalugos ir Borovsko metropolitą Klimentą (Germaną Kapaliną) bei 73-ejų Minsko ir Slucko metropolitą, Stačiatikių bažnyčios Baltarusijoje vadovą Filaretą (Kirilą Vachromejevą). Filaretui paskutinę akimirką pasitraukus, varžytis liko du konkurentai.
Istorinė reikšmė
Maskvoje po Sovietų Sąjungos žlugimo atstatytame istoriniame Kristaus Išganytojo sobore, vakar susirinkęs Rusų Stačiatikių bažnyčios VI Vietinis susirinkimas pirmą kartą nuo 1991 metų galėjo be tiesioginio valdžios kišimosi rinkti naująjį Bažnyčios vadovą. Teisę dalyvauti balsavime turėjo 702 deputatai iš 64 pasaulio šalių, priklausantys mažiausiai 30 tautybių: Bažnyčios hierarchai, žemesnio rango dvasininkai, vienuoliai ir net pasauliečiai, tarp kurių buvo nemažai įtakingų verslininkų, politikų ir aktorių. Tik kiek daugiau nei pusė Susirinkimo dalyvių turėjo Rusijos pilietybę - ypač gausi buvo Ukrainos delegacija, sudariusi daugiau nei 27 proc. visų Susirinkimo narių.
Kremliaus vadovai, griežtai kontroliuojantys politinį šalies gyvenimą, šį kartą susilaikė nuo tiesioginių „rekomendacijų“, kas turėtų tapti, pasak britų dienraščio „The Times“, „vienintelės nevyriausybinės organizacijos, pernelyg stiprios, kad būtų sutraiškyta“, vadovu.
Nepaisant to, Vakarų apžvalgininkams pro akis neprasprūdo ta aplinkybė, kad visi trys pagrindiniai kandidatai, sovietmečiu ilgą laiką Bažnyčioje ėję aukštas pareigas, anksčiau buvo įtariami bendradarbiavimu su KGB. Šie neoficialūs kaltinimai niekada nebuvo paneigti, kaip ir analogiški įtarimai, ilgą laiką temdę praėjusį mėnesį mirusio patriarcho Aleksijaus II autoritetą.
Pirmtakas vertinamas prieštaringai
Teigiama, kad dar iki išrinkimo patriarchu 1990 metais Aleksijus II ilgą laiką buvo KGB agentas, žinomas „Drozdovo“ slapyvardžiu. Tai nesutrukdė jam tapti Stačiatikių bažnyčios vadovu neramiu politinių ir ekonominių reformų laikotarpiu ir atkurti bent dalį jos iki bolševikų revoliucijos turėtos visuomeninės įtakos. Rusijos prezidentu tapus religingumą demonstruojančiam buvusiam KGB karinininkui Vladimirui Putinui, Stačiatikių bažnyčios, taip pat ir paties Aleksijaus II, pozicijos gerokai sustiprėjo, visoje šalyje pradėjo kilti naujos cerkvės.
Pasak „The Times“ apžvalgininko, dera pripažinti ir tai, kad Aleksijus II niekada nebuvo vien tik Kremliaus tarnas. Jis stengėsi išlaikyti tam tikrą nepriklausomybę nuo Kremliaus ypač jautriais karų Čečėnijoje ir Gruzijoje klausimais.
Kas patinka Kremliui?
Manoma, kad metropolito Kirilo, dar žinomo kaip KGB agentas „Michailovas“, kandidatūra Kremliui taip pat nebuvo priimtiniausia. Kirilas, po Aleksijaus II mirties gruodžio mėnesį paskirtas laikinuoju Maskvos patriarchu, yra laikomas potencialiu Bažnyčios reformuotoju, mėginsiančiu užmegzti glaudesnius ryšius su Vatikanu ir išlaikyti arba padidinti nepriklausomybę nuo valstybės. Kremliui turėtų įtikti nebent jo griežta, nacionalizmu grįsta pozicija Rusijos santykių su Vakarais klausimu. Agentas „Ostrovskis“, metropolitas Klimentas, priešingai, daugelio vadinamas tradicionalistu, kuris tikriausiai vengtų maištauti ir stengtųsi išlaikyti dabartinį Bažnyčios santykį su Kremliumi.
Apskritai rinkimų išvakarėse nedaugelis drįso abejoti, kad glaudus valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimas, puikiai žinomas nuo carinės Rusijos ir net Bizantijos imperijos laikų, naujojoje „Putino“ valstybėje artimiausiu metu niekur nedings. Vasario 1 dieną numatytos intronizacijos iškilmės - naujai išrinkto patriarcho pasodinimas į sostą - vargu ar taps staigių permainų simboliu.
