Praėjusio penktadienio numeryje rašėme apie tai, kaip rusai nuskandino vokiečių laivą „Vilhelmas Gustlofas“. Baltijos jūra tuokart pasiglemžė apie 9500 žmonių. Tai didžiausia katastrofa laivininkystės istorijoje. Tačiau ir patys vokiečiai nėra šventi – jie irgi skandino laivus, nesiaiškindami, kas jais plaukia.
Turėjo plaukti naktį
1941 metais paskendo sanitarinis motorlaivis „Armėnija“. Apie šią tragediją tik neseniai prakalbėta garsiau. Dabar ji vadinama viena iš didžiausių praėjusio amžiaus katastrofų. Jos paslaptį Juodosios jūros gelmės saugoja iki šiol, todėl šioje istorijoje dar labai daug baltų dėmių.
„Armėnijos“ žūtis – viena žiauriausių žmonijos istorijoje. Laive, kuriuo buvo plukdomi sužeistieji, žuvo net apie 7000 žmonių – ir tik aštuoniems pavyko išgyventi, kai juos perėmė sargybos kateris.
Plaukiojanti ligoninė turėjo išgabenti iš tuo metu buvusių apsuptų Sevastopolio ir Jaltos miestų sunkiai sužeistus žmones, surinktus iš 23 aplinkinių ligoninių. Netoli Jaltos krantų „Armėniją“ atakavo vokiečių lėktuvas-torpednešis, ignoravęs Raudonojo Kryžiaus ženklą ant laivo denio. Vos per 4 minutes laivas perlūžo ir nugrimzdo į dugną.
Manoma, kad viena iš šios tragedijos priežasčių – kad „Armėnija“ pažeidė įsakymą neplaukti į jūrą rytą (reikėjo naktį), kai laivai gerai matomi priešams.
Laivas nesurastas
„Armėnijos“ tragedija pražudė beveik penkis kartus daugiau žmonių, negu skaičiuojama legendinio „Titaniko“ aukų. Be to, „Titaniko“ keleiviai dar turėjo galimybę gelbėtis. O „Armėnijos“ laivu plukdyti žmonės buvo iškart pasmerkti – dauguma sužeistųjų savarankiškai judėti nepajėgė, o ir jiems išsilaikyti itin šaltame vandenyje būtų buvę neįmanoma.
Plaukiodavusios ligoninės „Armėnija“ žūties istorijoje iki šiol yra daugiau spėlionių, negu faktų, nes ir katastrofos laikais, ir ilgai po to apie šią tragediją nutylėta. Galbūt sovietų valdžia nenorėjo traumuoti žmonių tokiomis žiniomis.
Bet ir šiais laikais „Armėnijos“ žūties aplinkybėmis aktyviai susidomėję Ukrainos mokslininkai negali rasti patikimų duomenų archyvuose. Informacija rinkta po kruopelytę: nuo 2003 metų buvo suorganizuotos keturios ekspedicijos į spėjamą „Armėnijos“ žūties vietą, pernai vėl „iščiupinėtas“ nemenkas jūros plotas, tyrinėtas dugnas 700 metrų gylyje, tačiau – be naudos. Mokslininkai planuoja išsinuomoti galingesnę techniką ir vėl grįžti į tuos pačius vandenis.
Prieš Raudonąjį Kryžių
„Armėnija“ į savo paskutinį reisą išplaukė iš Sevastopolio uosto 1941-ųjų lapkričio 6-ąją, apie 17 valandą. Laive buvo sunkiai sužeisti žmonės ir evakuoti gyventojai. Juos reikėjo nuplukdyti į Tuapsės miestą Kaukaze, Krasnodaro krašte. Laivas dar turėjo užsukti į Jaltą, kur jo laukė dar vienas būrys sužeistųjų.
Tuo metu Jaltoje dėjosi baisūs dalykai – miestą per keletą valandų buvo užgrobę Vermachto (Vokietijos ginkluotųjų pajėgų) būriai. Jalta buvo sugriauta, ilgai puoselėti jos kvartalai virtę didžiulėmis duobėmis, jaltiečių butuose šeimininkavo vokiečiai, o panikos apimti gyventojai blaškėsi po miestą.
Būtent lapkričio 7-osios naktį prie Jaltos krantų ir priplaukė „Armėnija“. Iš uosto šis laivas-ligoninė išplaukė tik rytą. Vos jis spėjo nutolti Krymo pietinių krantų link, iš oro buvo užkluptas vokiečių lėktuvo-torpednešio atakos.
Kodėl vokiečių naikintuvas ignoravo Raudonojo Kryžiaus ženklus ant sanitarinio laivo? Istorikai tvirtina, kad dėl to yra ir „Armėnijos“ kaltės: šis laivas pažeidė sanitarinio laivo statusą, nes buvo apsiginklavęs keturiomis priešlėktuvinėmis patrankomis. Be sužeistųjų ir bėglių, laivu plaukė ir kariškiai bei vidaus reikalų pareigūnai, todėl laivą lydėjo du ginkluoti kateriai ir du naikintuvai. Tokiu būdu „Armėnija“ atrodė „teisėtas“ karinis tikslas.
Vidurdienį į „Armėnijos“ priekį pataikė dvi iš vokiečių lėktuvo paleistos torpedos, ir laivas netrukus nugrimzdo.
Liudininkų nebelikę
Prieš dvejus metus mirė paskutinioji „Armėnijos“ tragedijos liudininkė Anastasija Popova. Liko tik užfiksuoti jos prisiminimai. Ši rusė tikino, kad tuokart krantą pasiekė plaukdama, beje, būdama nėščia. Sunku įsivaizduoti, kaip moteris galėjo tai padaryti, nes tuo metu lapkričio vandens temperatūra buvo vos 7 laipsniai. Todėl manoma, kad A. Popova galėjo būti įsikibusi gelbėjimosi rato ar, pavyzdžiui, durų, atitrūkusių nuo laivo, ir taip tiesiog išmesta į krantą.
Štai kas užrašyta A. Popovos pasakojime. „Patarta pažįstamųjų, nusprendžiau evakuotis iš Jaltos. „Armėnija“ labai nenorėjo mane priimti, nes buvo perpildyta sužeistaisiais ir bėgliais, bet priėmė. Jūroje patekome į tikrą pragarą, kai mus atakavo priešų lėktuvas. Bombų sprogimas, panika, žmonių riksmai – viskas sumišo į neaprašomą košmarą. Žmonės bėgiojo po denį, nežinodami, kur slėptis nuo ugnies. Aš šokau į jūrą ir pradėjau plaukti kranto link, prarasdama sąmonę. Kaip atsidūriau krante, neatsimenu“.
Taip pat archyvuose išsaugoti ir kito liudininko prisiminimai – jis tuo metu buvo ant kranto. Juose užfiksuota: „Nuo kalnuotų Jaltos aukštumų vaizdas į jūrą buvo kaip ant delno. Mes matėme, kaip nuo Jaltos krantų nutolusią „Armėniją“ užpuolė grupė priešo lėktuvų. Jie nepaisė Raudonojo Kryžiaus ženklų, nors šie buvo gerai matyti ant sanitarinio laivo. Girdėjome ne tik sprogimų garsą, bet ir žmonių klyksmus“.
Sudėtingos mįslės
Yra žinoma, kad keleivių laive tuokart niekas tiksliai neskaičiavo, nes Jaltoje dėl chaoso buvo netvarka, keleivių pavardėmis niekas neregistravo. Todėl sovietų laikais skelbta, kad su „Armėnija“ žuvo apie 5000 žmonių. Bet dabar jau patikslinta – mažiausiai 7000 žmonių.
Tai, kad išsigelbėjo tik 8 žmonės, iki šiol labai stebina tyrinėtojus ir istorikus. Juk „Armėnija“, patirdama bombų ataką, buvo gana arti krantų, naikintuvai, numetę dvi bombas, iškart nuskrido, priešams nesidomėjus, ar į taikinį gerai pataikyta, be to, laive buvo daug gelbėjimosi priemonių. Todėl manoma, kad tokiomis aplinkybėmis mažiausiai pusė žmonių laive turėjo išsigelbėti.
„Armėnijos“ žūties istorijoje „žiba“ ir „aukso versija“. Kai kurie šaltiniai skelbia, kad šis laivas tąkart, be gausybės keleivių, plukdė ir nemažai brangenybių. Esą vidaus reikalų pareigūnai Jaltoje į laivą įnešė kelias dešimtis dėžių. Gali būti, kad jose buvo auksas ir kitos brangenybės iš Krymo muziejų. Beje, iki šiol likę ir įtarimų, kad „Armėnijos“ ertmėse tarp denio ir dugno gabentas cheminis ginklas.
Taip pat nesuprantama, kodėl „Armėniją“ lydėjęs sargybos kateris per katastrofą priėmė tik 8 žmones iš laivo, kai galėjo sutalpinti dar mažiausiai pusšimtį.
Dar irgi keista, kad laivu tuo metu plaukė visas Sevastopolio gynybinio rajono medicinos personalas, tarsi jis būtų išgabentas specialiai. Juk tuo metu gynyba mieste buvo tik prasidėjusi – buvo daug sužeistųjų, todėl vietoje reikėjo ir medikų.
Ir dar tragedijos tyrinėtojus stebina, kaip „Armėnija“ nugrimzdo į dugną – juk išties sunku įsivaizduoti, kad po dviejų torpedų sprogimo didžiulis laivas vandenyje pradingo per 4 minutes.
Be jokio pėdsako
Daug kam keista, kad iki šiol nenustatytos tikslios „Armėnijos“ žūties koordinatės. Povandeninių archeologų turėtos koordinatės pasirodė esą netikslios, todėl neatvedė į katastrofos vietą.
Sakoma, kad nuskendusio laivo reikia ieškoti pagal pėdsakus. Mat kai laivas grimzta į vandenį, jis verčiasi, o į vandenį krenta įvairūs daiktai, laivo nuolaužos. Juk būtent taip žinomas amerikiečių mokslininkas Robertas Balardas aptiko „Titaniką“. Iš pradžių jis ant jūros dugno aptiko vienišą batelį, po to – veidrodį, vamzdžius ir galiausiai – visą korpusą. Panašių „Armėnijos“ pėdsakų neaptikta. Bent kol kas.
Bet jeigu kada nors ir bus aptiktas šis laivas jūros dugne, skenduolio nekels į viršų, nes nepriimtina taip elgtis su vienu didžiausių Juodojoje jūroje Brolišku kapu. Na, bet apžiūrėti ir ištyrinėti nuskendusį laivą jūrų archeologai, aišku, ketina.
Suradus „Armėniją“, tyrinėtojai labiausiai sieks patekti į 5-ąją kajutę, nes tai – laivo vyriausiojo gydytojo kabinetas. Čia tikimasi rasti visų laivo pacientų dokumentus. Taip būtų galima sužinoti daugumos žmonių, žuvusių per šią baisią katastrofą, pavardes.
Kitą sekmadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite apie laivo „Admirolas Nachimovas“ katastrofą, kai kartu su kitais keleiviais paskendo ir 24 lietuviai.
