Susipyko su žydais
Santykiai tarp Izraelio ir Libijos labai pablogėjo dar 1972 metais, kai Izraelis apkaltino Libijos diktatorių Muamarą Kadafį prisidėjus prie Izraelio sportininkų nužudymo Miuncheno olimpinėse žaidynėse, Vokietijoje. Izraelio laikraščiai rašė, kad M. Kadafis asmeniškai finansavo teroristus. Reikia prisiminti, kad 1972 metų rugsėjo 5 dieną palestiniečių teroristų grupuotė „Juodasis rugsėjis“ per dvi dienas trukusią teroristinę akciją nužudė 11 Izraelio olimpinės rinktinės narių ir vieną vokiečių policijos pareigūną. Žuvo ir 5 palestiniečiai (iš 8 teroristų).
Nors vėliau buvo paneigta, kad Libanas dalyvavo rengiant teroristinį išpuolį, tačiau 2012 metais paaiškėjo dar viena detalė: Libane tuokart dirbęs palestiniečių informatorius pranešė vokiečiams, kad rengiama tokia teroristinė ataka. Ir nors Vokietijos užsienio reikalų ministerija ir slaptosios tarnybos žinojo apie iškilusią grėsmę, tačiau veiksmų nesiėmė. Todėl ši informacija ir buvo slepiama.
Tad tais 1973-iaisiais Libija rėmė Palestinos išsivadavimo organizacijos radikalųjį sparną ir kitas teroristines organizacijas. Tuo metu regione padėtis buvo gana įtempta. Egipto priešlėktuvinė gynyba buvo numušusi jos oro erdvę pažeidusį Etiopijos civilinį lėktuvą. Egiptas ir Izraelis tuo metu išvis nepalaikė jokių kontaktų. Metų pradžioje Izraelio žvalgyba, Mosadas (Ha Mossad le Modi'in ule Tafkidim Meyuhadim – Žvalgybos ir specialiųjų operacijų institutas), buvo gavusi informacijos, kad kovotojai iš Palestinos planuoja užgrobti ir nuvaryti keleivinį lėktuvą į Tel Avivą arba Dimoną.
Pasiklydo debesyse
Tą dieną „Boeing 727-224“, skridęs 114-uoju reisu iš Tripolio (Libija) į Kairą, nusileido antrame pagal dydį Libijos mieste Bengazyje. Tai buvo bendras Libijos arabų nacionalinių oro linijų ir prancūzų kompanijos „Air France“ reisas. Lėktuvą pilotavo irgi bendra įgula: vadas buvo prancūzas, o antrasis pilotas – iš Libijos. Iš Bengazio lėktuvas išskrido su 106 keleiviais ir 7 įgulos nariais.
Artėdamas prie Kairo, lėktuvas skrido 5 500 metrų aukštyje, buvo nepermatomuose debesyse. Be to, jis dar pateko į smėlio audrą, pūtė labai stiprus priešinis vėjas. Lakūnai orientavosi tik pagal prietaisus. 13 val. 44 min. lėktuvo vadas ėmė įtarti, kad jie gali būti išsimušę iš kurso, nes niekaip negalėjo surasti nusileidimo švyturio siunčiamų signalų. Bet savo nuogąstavimų lakūnai nepasakė Skrydžių valdymo centro dispečeriui ir toliau skrido rytų kryptimi, klaidingai manydami, kad jie yra į vakarus nuo Kairo. Po 12 minučių lėktuvo ekipažas gavo leidimą leistis Kaire, 6 000 metrų aukštyje kirto Sueco kanalą ir atsidūrė virš tuo metu Izraeliui priklausiusio Sinajaus pusiasalio (dabar šis pusiasalis, esantis tarp Afrikos ir Azijos kontinentų, priklauso Egiptui). Lėktuvą tuoj pat pastebėjo Izraelio kariškiai, juolab kad jis skrido Dimono, kuriame buvo atominis centras, link. Po 2 minučių ore jau buvo ir Izraelio naikintuvai. 14 val. keleivinio lėktuvo pilotai pagaliau pranešė, kad jie taip ir nerado nusileidimo švyturio. Dispečeris patarė nusileisti į vieno kilometro aukštį, kad galėtų pamatyti oro uostą ir leistis orientuojantis vizualiai. Tuo metu naikintuvai jau skrido visai šalia keleivinio lėktuvo. Kadangi labai ryškiai švietė saulė ir ant iliuminatorių buvo nuleistos užuolaidos, tad pilotai nesuprato, kad skrenda šalia keleivinio lėktuvo. Kaip vėliau jie aiškino, net nesuprato, kieno tai lėktuvas, nes tuo metu Libijos ir Egipto vėliavos buvo labai panašios. Kai apie tai pranešė į žemę, jiems buvo įsakyta nusodinti lėktuvą Refidimo karinėje bazėje. Keleivinio lėktuvo pilotai abu naikintuvus palaikė egiptietiškais. Lakūnai pabandė užmegzti ryšį tarpusavyje, tačiau nepavyko. Tuomet naikintuvai pamojavo sparnais. Pagal tarptautinį susitarimą tai reiškia raginimą skristi iš paskos. Vienas naikintuvas pagal keleivinio lėktuvo kursą dar paleido ir raketą. Keleivinio lėktuvo pilotai rankomis parodė, kad jie suprato komandą.
Nesuprato vieni kitų
Kairo civilinis oro uostas yra į vakarus nuo miesto. Rytinėje pusėje yra karinė bazė. Kai lėktuvas nusileido iki 1 500 metrų aukščio, lakūnai pamatė, kad jie artėja prie karinės bazės, ir klaidingai suprato, jog egiptiečių pilotai nori jiems parodyti, kad jie yra per daug į rytus nuo Kairo. Todėl pasuko į vakarus. Tokį jų manevrą izraeliečiai įvertino kaip bandymą pabėgti, ir kilo įtarimas, kad lėktuvas gali būti pagrobtas teroristų. Tuomet generolas Davidas Elazaras davė komandą lėktuvą numušti. 14 val. 9 min. naikintuvai ėmė šaudyti į lainerio sparnus. Pašautas lėktuvas staigiai ėmė žemėti, ir jo kapitonas nusprendė leistis dykumoje. Dar po minutės boingas trenkėsi į kopas už 55 kilometrų nuo aviacijos bazės ir 20 kilometrų nuo Sueco kanalo, visiškai suirdamas.
Per katastrofą išgyveno tik 5 žmonės. Gyvas likęs antrasis pilotas vėliau paaiškino, kad ekipažas tik likus porai minučių iki tragedijos suprato, jog skrenda virš Sinajaus dykumos. Leistis į Izraelio bazę lakūnai pabijojo dėl buvusių įtemptų Libijos ir Izraelio santykių.
Iš pradžių Izraelis neigė savo kaltę dėl katastrofos, tačiau jau vasario 24-ąją pripažino, kad jų naikintuvai numušė keleivinį lėktuvą. Visą atsakomybę prisiėmė generalinio štabo viršininkas D. Elazaras. Jį tuomet pagyrė Izraelio ministrė pirmininkė Golda Meir: „Aš noriu pasakyti, kad jus ne tik vertinu, bet ir didžiuojuosi jumis“. Daugelis šalių Izraelį pasmerkė, tačiau Jungtinės Tautos nesiėmė jokių sankcijų. Vėliau Izraelis išmokėjo pinigines kompensacijas žuvusiųjų šeimoms.
Rėmė teroristus
Libija neteko vieno civilinio lėktuvo, tačiau ji pati, tiksliau – jos buvęs lyderis M. Kadafis, ne kartą yra prisidėjusi prie lėktuvų susprogdinimo. Nuo to laiko, kai 1969 metais M. Kadafis, surengęs karinį perversmą prieš paskutinį Libijos monarchą karalių Idrisą, užėmė valdžią, jo biografijoje buvo visko. Iš pradžių pulkininkas M. Kadafis pasiskelbė „islamiškojo socializmo“ pionieriumi ir daugiausia bendravo su rusais – Sovietų Sąjungoje buvo apsilankęs 5 kartus. Tuo metu jis atvirai niekino Vakarus ir nė kiek nepaisė tarptautinės nuomonės. Pulkininkas M. Kadafis ne tik savo šalyje žiauriai susidorodavo su savo priešininkais – jis rėmė teroristus visame pasaulyje. Iš naftos gautais pinigais jis finansavo teroristinę grupuotę „Airijos respublikonų armija“ (IRA), palestiniečių smogikus, Italijos „Raudonąsias brigadas“. Tuo metu JAV prezidentas Ronaldas Reiganas Libijos diktatorių pavadino „pasiutusiu šunimi“.
M. Kadafio nurodymu buvo susprogdinti net 2 keleiviniai lėktuvai. Vienas jų – prancūzų – sprogo virš Gabono, o kitas – amerikiečių – Škotijoje, virš Lokerbio miestelio. Per prancūzų lėktuvo katastrofą žuvo 170, o per amerikiečių – 270 žmonių. Dar buvo teroro aktas Berlyno diskotekoje, karinė intervencija Čade ir daugybė mažesnių teroro aktų.
Visa tai baigėsi tuo, kad daugelis pasaulio valstybių nutraukė diplomatinius santykius su Libija. O JAV 1986-ųjų balandį surengė oro ataką prieš M. Kadafio rezidenciją Tripolyje. Diktatorius, aišku, liko gyvas ir sveikas. Žuvo tik jo duktė. Nuo to laiko M. Kadafis vis mėgdavo sakyti esąs JAV terorizmo auka. Per tas JAV atakas, kai buvo bombarduojamos Libijos vyriausybinės ir karinės įstaigos, teroristų rengimo centrai, žuvo 37 žmonės.
Gynė tėvynę ir vadą
Gavęs per nagus M. Kadafis po truputį ėmė keistis. 2003 metais M. Kadafio režimas prisiėmė atsakomybę už keleivinio lėktuvo susprogdinimą virš Lokerbio ir žuvusiųjų šeimoms išmokėjo kompensacijas – 2,3 milijardo JAV dolerių. 2004 metais Libija sutiko sumokėti kompensacijas ir numušto Prancūzijos lėktuvo, ir sprogimo Berlyno diskotekoje aukų šeimoms. Tada šaliai buvo panaikintos tarptautinės bendrijos įvestos sankcijos, o pats M. Kadafis, jo piniginė ir Libijos turtai tapo mielai laukiami daugelyje šalių. Tie turtai – tai nafta ir dujos. Mat pagal užimamą plotą Libija yra trečioji Afrikos valstybė, o gyventojų čia gyvena vos 6 milijonai. Paskaičiavus vidurkį išeitų, kad kiekvienas Libijos gyventojas yra pats turtingiausias pasaulyje, bet iš tikrųjų yra kitaip. Milijardai nusėdo tik M. Kadafio ir jo šeimos sąskaitose, ir jis su tais pinigais darė viską, ką norėjo. Norėjo – finansavo teroristus, norėjo – duodavo Prancūzijos politiko Nikola Sarkozi rinkimų kampanijai, norėjo – dovanodavo moterims.
O apie M. Kadafio moteris sklido legendos. Skirtingai nei kitose islamo šalyse, Libijoje moterys dirba valstybinėje tarnyboje ir užima gan aukštus postus. Jos neprivalo slėpti veidų po musulmoniškomis burkomis, gali vaikščioti palaidais plaukais ir net studijuoti karo akademijoje.
M. Kadafis net savo apsaugai rinkdavosi merginas, o šios prisiekdavo, kad prireikus paaukos gyvybę už jį. Ir aukodavo. Štai 1988 metais per vizitą Atėnuose (Graikija), kai M. Kadafio limuzinas pateko į islamo fundamentalistų paspęstą pasalą, viena iš jo asmens sargybinių – Aiša – puolė prieš kulkų krušą ir savo kūnu užstojo pulkininką. Dar 7 sargybinės tuokart buvo sužeistos, o pats diktatorius liko sveikas. Kaip ir per dar 8 pasikėsinimus į jį.
Pulkininkas M. Kadafis laikėsi nuostatos, kad Libijos gyventojos, kaip ir izraelietės, turi išeiti karinio parengimo kursą ir būti pasirengusios ginti tėvynę ir jos vadą. Diktatorius pats pasirinkdavo sau sargybines. Jos turėjo būti puikios šaulės, Rytų kovos menų žinovės ir, aišku, gražios. Kalašnikovo automatas ant peties joms buvo lyg rankinė. Jos avėdavo aukštakulnius batelius, lakuodavosi nagus, dažydavosi ir... mylėdavosi su savo patronu. Ir ne tik sargybinės. M. Kadafio sveikata rūpinosi 4 medicinos seserys iš Ukrainos. Kai portalas „Wikileaks“ pradėjo spausdinti slaptus dokumentus, vienuose jų buvo parašyta, kad mylimiausia M. Kadafio meilužė buvo Galina Kolotnickaja – puikių kūno formų blondinė, be kurios pulkininkas neapsieidavo nė vienoje kelionėje.
M. Kadafis mėgdavo keliauti pas vadinamuosius pasaulio galinguosius ir tiesiog tyčiodavosi iš jų. Kartu keliaudavo ne tik jo gražuolės sargybinės ir ukrainietės medicinos seserys, bet iš viso net apie 300 žmonių palyda. Į lėktuvus sukraudavo kelis šarvuotus limuzinus ir būtinai – milžinišką apšildomą beduinų palapinę. Atvykus pulkininkas liepdavo pastatyti palapinę ir joje priimdavo tų šalių, į kurias atvykdavo, vadovus. Jo palapinė yra stovėjusi ir Paryžiaus Eliziejaus rūmų kieme, ir Maskvos Raudonojoje aikštėje. Kalbama, kad į Paryžių M. Kadafis buvo atsivežęs net ir kupranugarį.
Visa tai paaiškėjo (arba bent jau apie tai buvo pradėta viešai kalbėti), kai 2011-ųjų rugpjūčio 23 dieną diktatorius M. Kadafis buvo nuverstas, o spalio 20-ąją mirė nuo patirtų sunkių sužeidimų. Jo sulaikymo dėl kaltinimų civilių žudymu siekė Tarptautinis Baudžiamasis Teismas. M. Kadafis valdžioje buvo 42 metus, ir tik mirtis jį išgelbėjo nuo teismo bausmės.
Vytautas Žutautas
