Nepripažintos Kalnų Karabacho sostinės gatvėse džiaunami skalbiniai – ženklas, kad po čia praūžusio šešių savaičių karo žmonės pagaliau sugrįžta namo.
Palengva atgyja ir Stepanakerto turgus. Daugelis čia plušančių vietos žmonių į Kalnų Karabachą sugrįžo vos vakar, ar užvakar. Nuotaikos čia dvejopos: viena vertus – po karo jie vėl namie, kita vertus – beveik 80 procentų armėnų kontroliuotų nepripažintos Kalnų Karabacho Respublikos ir ją supančių žemių, dabar kontroliuoja Azerbaidžanas. Šios šalies kariai miestą akylai stebi ir nuo Stepanakertą supančių kalnų.
„Jaučiuosi blogai. Anksčiau miegodavome ramiai, nerakindavom durų. Čia nebuvo plėšikavimo ir pavojaus, tačiau nuo šiol viskas kitaip.“
„Sunku grįžti prie įprasto gyvenimo. Užmerkus akis matau, kaip kaimyną mano kaime sudrasko artilerijos sprogimas.“
Po karo pagaliau į namus grįžta ir 36-erių Vitalijus. Tiesa, ne savo. Jo gimtasis kaimas karo metu buvo evakuotas prieš jį užimant Azerbaidžano kariams. Dabar jo prieglobstis – artilerijos smarkiai apgriautas Stepanakerto daugiabutis. Čia jis glaudžiasi su giminaičiu ir sūnumi. Netrukus čia turėtų atvykti ir kiti jo vaikai. Vitalijus sako, kad bėgti teko kaip stovi. Jis neteko viso savo turto. Net drabužiai, kuriais vilki – paskolinti, o vienintelis daiktas naujuose namuose – nedidelis šildytuvas.
„Norėčiau, kad mano vaikams pavyktų išvengti mano likimo, kai prieš 30 metų, dėl pirmojo karo, negalėjau baigti net mokslų. Norėčiau, kad jie turėtų šansą gauti išsilavinimą ir tapti gerais žmonėmis“, – pasakoja 36-erių Kalnų Karabacho ūkininkas Vitaly Myzoian.
Dėl vaikų ir savo ateities nerimauja daugelis vietos gyventojų. Kol jie stovi eilėse prie vienkartinių išmokų, Armėnijos ekspertai įspėja, kad pagal trišalę taikos sutartį į Kalnų Karabachą įžengus Rusijos kariams, armėnų rankose likusios teritorijos dabar de facto valdomos nebe Jerevano, bet Maskvos.
„Mano nuomone, tai jau Rusijos protektoratas, o ne Kalnų Karabacho Respublika. Nors ir nepripažinta. Rusijos įtaka regione tik augs, ir mano nuomone, viską regione spręs rusai“, – sako Politinių ir ekonominių strateginių studijų centro vadovas Benyamin Poghosyan.
B. Pohgosyanas sako, kad Vladimiras Putinas Kalnų Karabache jau elgiasi kaip šeimininkas, tiesiogiai duodamas nurodymus, kaip turėtų būti tvarkomasi rusų taikdarių kontroliuojamuose armėnų miestuose. Anot jo, nepripažinta Kalnų Karabacho Respublika ima panašėti į kitas užsienio šalyse rusų karių kontroliuojamas teritorijas kaip Pietų Osetija ar Transnistrija – Moldovoje.
„Stebint, kaip Vladimiras Putinas kalba apie Kalnų Karabachą, akivaizdu, kad Rusija šią teritoriją traktuoja kaip savo. Ministrams įsakinėja, kaip Kalnų Karabache organizuoti šildymą ar vandens tiekimą, tarsi kalbėtų apie Rusijos Krasnojarsko ar kokią kitą sritį“, – priduria B. Poghosyan.
Taikos sutartyje buvo numatyta, kad Kalnų Karabache bus dislokuota beveik 2000-čiai rusų karių. Tačiau, manoma, kad jų čia jau galėjo atvykti daugiau nei sutarta. Be to, jie atsigabeno ir sutartyje nenumatytą ginkluotę. Internete plinta įrašai, kuriuose matyti čia vežama rusų artilerija, elektroninės kovos sistemos. Dislokuojami ir kovos sraigtasparniai. Be to, Stepanakerte ruošiama nauja rusų karinė bazė. Jau ketvirta Kaukaze.
„Nuo lapkričio 10-tos mes matome į Armėniją atvykstant daug daugiau Rusijos pajėgų negu numatyti – 1960 taikdarių. Mano supratimu, Rusija Kalnų Karabache įrenginėja naują karinę bazę su būstine Stepanakerte prisidengdama taikdarių misija. Žinoma, bent jau oficialiai, viešai, taikos sutartyje tai nebuvo numatyta“, – kalba B. Poghosyan.
Tačiau karo ant kelių parklupdyta Armėnija šiuo metu skaičiuoja ne prarastus kilometrus ir svetimas karines bazes.
„Tikruosius karo padarinius geriausiai galime suprasti čia, Jerevano kapinėse, kur kiekvieną dieną laidojama dešimtys asmenų. Kas labiausiai krenta į akis, tai itin jaunas jų amžius. Daugelis čia palaidotų žmonių yra vos 19 metų.“
Kiekvienas, jaunas ar senas, kare žuvęs armėnas pagerbiamas kaip didvyris. Laidotuvės, į kurias plūsta minios artimųjų, čia vyksta kelis kartus per dieną. Oficialiai skelbiama, kad konflikto metu žuvo du su puse tūkstančio Armėnijos karių. Tačiau manoma, kad šis skaičius gali būti dvigubai didesnis. Šimtai karių vis dar dingę, o apie jų likimą dažnai nežinoma nieko.
Nors Azerbaidžanas savo karo aukų skaičiaus neskelbia, neabejojama, kad skausmo šioje šalyje ne ką mažiau. Ekspertai mano, kad puolanti pusė galėjo prarasti net daugiau karių nei besigynusi Armėnija. Karo dulkėms beveik nusėdus, Pietų Kaukazo, kokį žinojome iki šiol – nebėra. Tiek Rusija, tiek Azerbaidžano sąjungininkė Turkija – dabar regione ne tik įtakingos žaidėjos, bet ir karinės galios. Neblėstanti šių šalių kova dėl įtakos, leidžia manyti, kad Armėnijos ateityje laukia sudėtingi iššūkiai.
