Prieš kurį laiką pasirodė labai įdomi futurologinė studija „Pasaulio raidos tendencijos 2025 m.: transformuotas pasaulis“, kurią pristatė Amerikos nacionalinė žvalgybos taryba („Global Trends 2025: A Transformed World“). Tai ne vienintelis tokio pobūdžio darbas, atliktas šios institucijos. Paskutinis tyrimas ypatingas tuo, kad jo tikslas yra pateikti naujajam JAV prezidentui pasaulio, kokiame jam teks dirbti, vaizdą. Taip pat pažymėtina, jog šį kartą ruošiant studiją specialiai dalyvavo nemažai užsienio ekspertų siekiant, kad ji būtų kuo objektyvesnė. Žinoma, kaip teisingai pažymi daug analitikų, spėlionės, kad ir kokios pagrįstos būtų, visada lieka tik spėlionėmis, tačiau su jomis vis tiek verta susipažinti ir jas įvertinti. Studija nagrinėja labai daug klausimų (energetikos, ekologijos ir klimato kaitos, terorizmo ir nevalstybinių veikėjų iškilimo, tarptautinių organizacijų), tačiau įdomiausia joje yra galios balanso pasaulyje kaitos problematika.
JAV – pirmoji tarp lygių
Turbūt svarbiausia studijos autorių prognozė yra tokia: „Santykinio Rytų turtingumo ir ekonominio pajėgumo didėjimo Vakarų sąskaita tendencija, kuri jau reiškiasi, ateityje tik stiprės. (...) Amerika išliks vienintele galingiausia valstybe, bet nebus vyraujanti. Rusija, Kinija ir Indija vaidins didesnį vaidmenį negu šiandien.“
Iš esmės jau seniai tapo aišku, kad vienapolis pasaulis artėja prie pabaigos. Tačiau esminis klausimas – ką mums žada nauja daugiapolė tvarka? Tarptautinės politikos ekspertai jau senokai priėjo prie išvados, kad daugiapolis tarptautinių santykių pobūdis atneša daugiau laisvės jų dalyviams, bet mažiau sisteminio stabilumo. Dar daugiau, dingus (susilpnėjus) „pasauliniam policininkui“ kaip tam tikro tipo tvarkos (ji bloga ar gera – čia jau kitas klausimas, nes visuomet vieniems ji bus gera, o kitų netenkins) garantui, didėja potencialaus konflikto tarp naujai besiformuojančių galios centrų galimybė.
Todėl kyla natūralus klausimas: kiek realus yra konfliktas tarp JAV, Kinijos, Rusijos ir Indijos (arba dėl ko jis galėtų kilti)? Atkreipia dėmesį studijos autorių mintis, kad ateityje „stiprės tokios šalys kaip Rusija, kuri kvestionuoja Vakarų tvarką (Western order)“. Tokį teiginį galima interpretuoti dvejopai. Pirma, kvestionuoti Vakarų tvarką galima tiesiog jos nesilaikant. Kitaip tariant, Vakarai siūlo visam pasauliui demokratiją kaip politinį modelį ir liberalizmą kaip ekonominės raidos pamatą, o tokios šalys kaip Rusija ir Kinija plėtoja valstybinį kapitalizmą ir valdomą (suverenią) demokratiją. Antras būdas kvestionuoti Vakarų tvarką yra pakeisti ją savo tvarka.
Pavyzdžiui, šiandien Rusija, faktiškai remdamasi (neo)eurazijine geopolitinio pobūdžio ideologija, mėgina pristatyti save kaip vos ne paskutinę dvasinę tvirtovę technokratinės („negyvos“) ir individualistinės Vakarų globalizacijos kelyje, o jos naujojoje Užsienio politikos koncepcijoje yra parašyta: „Globali konkurencija pirmą kartą pasaulio istorijoje įgauna civilizacinį pobūdį, o tai reiškia įvairių vertybinių orientyrų ir raidos modelių konkurenciją neperžengiant universalių demokratijos ir rinkos ekonomikos principų rėmų.“ Turint omenyje, kad Rusijoje nėra nei vakarietiškos liberalios demokratijos, nei grynos rinkos ekonomikos, pirmoji teiginio dalis atrodo kur kas svarbesnė. Taip pat koncepcijoje nurodoma, kad nuo šiol Rusija sieks ne tik įgyvendinti, bet ir formuoti pasaulio darbotvarkę, ir vienas iš jos užsienio politikos tikslų yra „įtaka pasaulio procesams siekiant sukurti teisingą ir demokratinę pasaulio tvarką“ (žinoma, rusišką jos variantą).
Kokią viziją pasauliui galėtų pasiūlyti Kinija (apie Indiją šiame kontekste kalbėti praktiškai neverta, nes istoriškai ji neturėjo rimtesnių universalių užmojų, todėl straipsnyje jai didesnio dėmesio nebus skiriama), šiandien pasakyti yra gana sunku (jei Kinija iš principo norėtų siūlyti tokią viziją). Tačiau bent jau Rusijos atveju galima apčiuopti naujos ideologinės kovos su Vakarais, primenančios šaltojo karo laikų komunizmo ir demokratijos priešpriešą, užuomazgų.
Kita vertus, studijos autoriai nelinkę dramatizuoti situacijos ir „tiki, kad pasaulyje, kuriame dauguma šalių mėgins atsakyti į pragmatinius globalizacijos iššūkius ir besikeičiančio galios balanso klausimus, šaltojo karo laikų ideologiniai konfliktai yra mažai tikėtini“ (nors, tiesą pasakius, globalizacijos plėtra ir galios balanso kaita yra kaip tik tie faktoriai, kurie gali ne numalšinti, o tik paskatinti, o gal jau ir skatina, naujos ideologinės priešpriešos tarp Rytų ir Vakarų atsiradimą).
Kitų galios centrų galimybės iškilti
Žinoma, tokios valstybės kaip Rusija ir Kinija neabejotinai turi galimybių tapti pasaulinio masto galios centrais (Kinijai tai būtų iškilimas, o Rusijai sugrįžimas), tačiau jų perspektyvos priklausys nuo kelių veiksnių: vidaus politikos, išorinės ekonominės konjunktūros ir tarpusavio santykių.
Studijos autoriai pažymi: „Kinija per ateinančius dvidešimt metų taps įtakingesnė už bet kurią kitą šalį. Jeigu dabartinės tendencijos tęsis, 2025 m. Kinija turės antrą pagal dydį ekonomiką pasaulyje ir bus labai stipri karine prasme. (...) Rusija turi potencialo tapti turtingesnė, galingesnė ir savimi pasitikinti 2025 m., jeigu investuos į žmogiškąjį kapitalą, išplės ir diversifikuos savo ekonomiką ir integruosis į pasaulinę rinką.“ Taip pat tyrimo autoriai pažymi, kad šioms šalims išeitų į naudą didesnis demokratizacijos lygis, bet pernelyg šio veiksnio nesureikšmina, nes Rusijos ir Kinijos pasirinkti raidos modeliai taip pat duoda palyginti gerų rezultatų.
Maskvai ir Pekinui iškilti gali sutrukdyti energetinis veiksnys. Rusijai energetika yra ir palaima, ir pražūtis. Aukštos naftos ir dujų kainos neša didžiulį pelną, bet mažina norą reformuotis (tipiškas „naftos valstybių“ kompleksas). Atsižvelgiant į dabartinę globalią ekonominę krizę galima prognozuoti, kad energetinių resursų kainų kritimas yra laikinas reiškinys ir po tam tikro (kelerių metų) laikotarpio (kurį Rusija turėtų išgyventi dėl sukauptų rezervų) jos vėl kils, nes didės jų paklausa. Kaip tvirtina daugelis įtakingų ekspertų ir analitinių centrų, pigių resursų laikai iš tikrųjų baigėsi. Žinoma, koją Rusijai gali pakišti naujų energijos šaltinių atradimas, bet, kaip rašo studijos autoriai, „deja, visos šiandienės technologijos vis dar negali iš esmės pakeisti tradicinės energetinės architektūros. Todėl 2025 m. naujos energetinės technologijos greičiausiai dar nebus komerciškai pelningos ir paplitusios.“ Jie priduria, kad pasaulis pamažu pereis nuo naftos prie dujų, „švarių“ anglių ir kitų alternatyvų, bet vėlgi – Rusija turi didžiules dujų ir anglių atsargas (o kur dar tyro vandens atsargos, kurių kaina ateityje gali prilygti auksui, nes gerti norisi visiems). Trumpai sakant, jeigu Rusija neišnaudos savo šansų esant resursų deficitui, tai bus tik jos pačios pralaimėjimas. Didžiausias jos iššūkis – ji pati.
Kinijos iškilimo pamatas yra į eksportą orientuota ekonomika. Praėjus krizei, jos eksportas turėtų atsigauti, bet čia įsikiša energetinis veiksnys. Kaip jau buvo minėta, anksčiau ar vėliau naftos ir dujų kainos pradės vėl kilti, o Kinijai energijos reikės vis daugiau (ji apskritai gali tapti pagrindine jos vartotoja pasaulyje). Todėl jai reikės operatyviai spręsti klausimą, iš kur jos gauti. Yra Afrika ir Persijos įlanka, bet šie regionai tolimi ir nepakankamai stabilūs (Juodoji Afrika, t. y. Afrika žemiau Sacharos, yra permanentiškai nestabili, o Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose vis dar gali kilti konfliktas dėl Irano branduolinės programos). Todėl lieka Rusija ir Centrinė Azija (CA), kurioje, be kalbėjimosi su ta pačia Rusija, savo europinį dujų eksportą daugiausia taip pat grindžiančia CA dujomis, Pekinui įsitvirtinti bus sunku. Tačiau kompromisas įmanomas: juk Rusijai bus naudinga savo energetinius resursus parduoti, o Kinijai juos pirkti. Centrinės Azijos regione taip pat galima surasti balansą, tai rodo Pekino ir Maskvos bendradarbiavimas ŠBO (juolab kad Kinija nepretenduoja į CA geopolitiškai, tik geoenergetiškai).
Taigi ryškėja išvada, kad Rusija ir Kinija ateityje turi gerų perspektyvų iškilti į pirmąjį planą pasaulio politikoje (tik neaišku, ar Rusija sugebės patenkinti ir Europos, ir Kinijos energetinę paklausą, bet Rusija juk ne vienintelis būsimas energijos šaltinių tiekėjas Pekinui). Kaip apibendrina studijos autoriai: „Jokia kita valstybė [be JAV] negalės pasiekti Kinijos, Indijos ir Rusijos lygio ir prilygti joms individualia globalia įtaka.“ Bet yra viena ne valstybė, kuri galėtų tai padaryti. Kalbame, žinoma, apie ES. Tačiau Europos šansai tapti rimtu galios centru priklausys nuo to, kaip jai pavyks išspręsti vidinės integracijos problemas: pirmiausia institucinės (suprask – federalizacijos), taip pat ekonominės ir socialinės (suprask – musulmonų ir kitų migrantų) integracijos klausimus. Tiesą pasakius, labai abejotina, kad ES iš tikrųjų pavyks visa tai greitai ir efektyviai padaryti, nes interesų skirtumas Sąjungos viduje pernelyg didelis. Todėl ES šansai artimiausiu metu ir vidutinėje perspektyvoje tapti įtakingu geopolitiniu subjektu yra minimalūs.
Kas atsakingas?
Paskutinis momentas, kurį norėtųsi aptarti kalbant apie studiją, yra atsakomybės sprendžiant pasaulio problemas klausimas. Iki šiol tuo užsiimdavo JAV, kurioms, vaizdžiai kalbant, visur ir dėl visko buvo reikalų. Tačiau praktika rodo (o tyrimo autoriai tai prognozuoja), kad ateityje JAV bus tik pirmosios tarp lygių ir daugiau negalės visko spręsti (reguliuoti) vienos pačios. Dalį atsakomybės iš jų turėtų perimti nauji galios centrai – Kinija ir Rusija. Tačiau ar šios valstybės norės tai daryti globaliu mastu? Greičiausiai ne.
Nors, kaip minėta, Rusija savo naujoje Užsienio politikos koncepcijoje įrašė, kad nori ne tik įgyvendinti, bet ir formuoti pasaulio darbotvarkę, taip pat imtis atsakomybės sprendžiant pasaulio reikalus, labai abejotina, jog jos ryžtas peržengs NVS erdvės ribas. Rusija siekia iš naujo sutelkti šią erdvę po savo sparnu, o kitos problemos ją domina (domins) tik tiek, kiek bus susiję su jos interesais. Panašiai ir Kinija. Jai greičiausiai rūpės įtakos plėtra Pietryčių Azijoje (svarbiausias tikslas – Taivano „paėmimas“), o toliau tegul sprendžia kiti.
Šiaip tokia įvykių eiga nėra nieko baisaus. Iš esmės vieninteliu svarbiu stabilumo palaikymo reikalaujančiu regionu, be NVS erdvės ir Pietryčių Azijos, liko Artimieji ir Vidurio Rytai (žinoma, yra dar Afrika, bet pasaulio galingiesiems jos pjautynės mažai rūpi, nebent paliečiamas naftos ar kokių deimantų klausimas arba prasideda jau atviras genocidas), ir jais Amerika, kuri tradiciškai ten yra vyraujanti galia, puikiausiai galėtų „pasirūpinti“ (tik, žinoma, reikėtų keisti metodus). Europa pasirūpinti savimi galės pati.
Taigi ateities pasaulis – tai faktiškai „didžiųjų erdvių“, kurių centrai atsakingi už savąjį stabilumą, pasaulis. Bet centrų lyderių interesai gali būti paliesti už jų įtakos sričių ribų ir tada visiems žaidėjams teks ieškoti kompromiso (pavyzdžiui, JAV jau kalbasi su Rusija dėl Irano problemos, nes Iranas yra Rusijos interesas). Čia kyla klausimas, kiek jie yra (bus) pasirengę to kompromiso ieškoti (pavyzdžiui, kompromiso tarp JAV ir Rusijos dėl Amerikos PRGS elementų dislokavimo Rytų Europoje rasti kol kas neišeina).
Didžiausią svarbą šiuo atveju įgyja JAV ir Rusijos santykių perspektyvos, nes bent jau kol kas trikampiai Rusija–Kinija–ES ir JAV–Kinija–ES šiaip ne taip sugeba sutarti. Akivaizdu, kad elgtis konstruktyviau turėtų abi pusės. Žinoma, plačios euroatlantinio saugumo sutarties pasirašymo, kurį siūlo Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas, artimiausiu metu tikėtis sunku, bet kai ką šalys galėtų padaryti. Pavyzdžiui, JAV galėtų „įšaldyti“ savo PRGS elementų dislokavimo Rytų Europoje (patinka tai kam nors ar ne) planus, o Maskva savo ruožtu turėtų atsisakyti raketų dislokavimo Kaliningrade ir geranoriškai grįžti į Sutartį dėl įprastinės ginkluotės Europoje. Dar vienas pavyzdys: Amerika turėtų sumažinti savo agresyvumą (grasinimą kariniu susidorojimu) Irano atžvilgiu, o Rusija savo ruožtu – griežčiau paspausti Teheraną planų „praskaidrinimo“ srityje, nes branduoliniu ginklu apsiginklavusio Irano nereikia nei Maskvai, nei Vašingtonui.
Trumpai tariant, kompromiso galimybių yra, reikia tik noro. Ligi šiol tokio noro aiškiai trūko. Priešingai – aktyviai plėtojosi įtampos spiralė. Tačiau Barackas Obama ne George‘as Bushas, ir net Dmitrijus Medvedevas ne visai Vladimiras Putinas. Galbūt ateitis ir bus gražesnė nei dabartis.
