Augančios maisto produktų kainos bus bene pats rimčiausias naujojo Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo laukiantis iššūkis. Kaip skelbia „Laisvosios Europos radijas“, per pastarąjį pusmetį nė viena D. Medvedevo ar Vladimiro Putino kalba neapsiėjo be užuominų į šį ramybės neduodantį klausimą.
Ir ne veltui. Visame pasaulyje sparčiai augant maisto produktų kainoms, augimo tempai Rusijoje buvo kone triskart didesni nei Europos Sąjungoje. Balandį pagrindinių maisto produktų kaina Rusijoje išaugo 6,4 proc., o tuo tarpu Europoje kainos augo vos 1,8 proc.
Priklausomai nuo regiono, pagrindinių maisto produktų, tokių kaip duona, pienas bei mėsa, kainos pakilo maždaug nuo 7 iki 22 proc. Pagrindiniu Rusijos Vyriausybės galvos skausmu tampa auganti infliacija. Kovą atlikta visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad 39 proc. rusų mano, kad augančios maisto kainos yra pati didžiausia nacionalinė problema. 38 proc. didžiausią problemą nurodė infliaciją, o 27 proc. – mažas algas. Vos 8 proc. apklaustųjų pareiškė, kad didžiausia nacionalinė problema yra korupcija.
Tokia visuomenės nuomonė yra išankstinis perspėjimas valstybei, kurios istorijoje netruko momentų, kai badaujantys piliečiai ėmė kelti politinius neramumus. Bene puikiausias tokių neramumų pavyzdys yra 1917 metų vasario revoliucija, nuvertusi carą Nikolajų II. Kremlius visa tai supranta ir rinkimų kampanijos metu ėmėsi stabilizavimosi priemonių triskart įšaldžiusi pagrindinių vartotojiškų gėrybių kainas. Šių metų pradžioje V. Putinas paprašė vicepremjero bei finansų ministro Aleksejus Kudrino sudaryti specialią komisiją kovai su infliacija bei liepė kas savaitę pristatyti ataskaitą apie kainų lygį visoje šalyje.
Kai paskutinis kainų įšaldymas baigėsi balandžio 30 dieną, Vyriausybė ruošė specialų „maisto saugumo“ įstatymą, kuriuo būtų užfiksuotos 7 labiausiai „socialiai vertingų“ gėrybių kainos.
D. Medvedevas, kuris paskutiniuosius 3 metus prižiūrėjo ambicingą nacionalinį projektą žemdirbystės sektoriui atgaivinti, bandė išvengti politinių nuostolių, kuriuos neišvengiamai atneštų kainų augimas pasibaigus paskutiniajam kainų įšaldymui. Jis argumentavo, kad pasaulinis maisto deficitas yra pagrindinis sunkumų Rusijos maisto rinkoje veiksnys. Be to, D. Medvedevas pridėjo, kad, jei ne jo pastangos, situacija šiandien būtų dar blogesnė.
„Tenka labai apgailestauti, kai tu dirbi ir dirbi, o tuomet ateina visas tas mėšlas iš pasaulinės rinkos, kurį sukelia mūsų kolegų kitose valstybėse klaidos. Dėl šių klaidų kenčia visa planeta“ – skundėsi D. Medvedevas.
Pagrindinė maisto importuotoja
Nors maisto kainos auga visame pasaulyje, Rusijos lyderiai nesureikšmina fakto, kad jų šalis yra viena iš didžiausių maisto importuotojų pasaulyje. Dėl to Rusija kaip niekas kitas gali nukentėti nuo pasaulinės maisto krizės.
Tarp Didžiojo aštuoneto (G-8) šalių tik Rusija bei Japonija yra valstybės, kurios didžiąją dalį savo suvartojamų maisto produktų. Rusija importuoja maždaug 46 proc. savo suvartojamų maisto produktų bei žemdirbystei reikalingų žaliavų. Per vasario 14 dienos spaudos konferenciją V. Putinas atskleidė, kad kai kurie didžiausi Rusijos miestai importuoja net 85 proc. suvartojamo maisto. Rusija importuoja 75 proc. suvartojamos mėsos ir pusę viso suvartojamo augalinio aliejaus.
Negana to, Rusijos priklausomybė nuo importuojamo maisto nuolat auga. Tos priklausomybės augimą skatina nuosmukis vietiniame žemės ūkyje. Nuo 1990 metų mėsos bei pieno produkcijos sumažėjo net per pusę, o galvijų kaimenių skaičius siekia 1918 metų lygį.
Nepaisant visų kalbų apie „suverenią demokratiją“, Rusija nesugebėjo įtvirtinti savo nepriklausomybės šiame viename iš svarbiausių sektorių.
Remiantis Pasaulio banko bei Jungtinių Tautų praėjusį mėnesį paskelbtais duomenimis, per ateinantį dešimtmetį pasaulinis maisto produktų kainų augimas tęsis ir netgi spartės. Rusijos priklausomybė nuo importuojamo maisto turės tiek vidinių, tiek tarptautinių pasekmių. Ne tik kad socialiniai neramumai gali sudrumsti ir taip jau trapų stabilumą šalyje, bet ir gali kainuoti piliečių paramą ambicingiems Kremliaus planams pertvarkyti nacionalinę ekonomiką.
Kremlius vis daugiau už prekybą nafta gautų pinigų turės skirti ne nacionalinio vystymosi projektams, o maisto importui. Tiesa, šis procesas jau prasidėjo, nes Rusija užplūdo didelė vartotojiškumo banga. Nepaisant kainų augimo, vien per 2008 metus mėsos vartojimas Rusijoje išaugo 5 proc. Kad patenkintų augančią paklausą, Maskva privalėjo sumažinti importo muitus. Natūralu, kad toks žingsnis tik paskatino importo augimą, tačiau vietiniai gamintojai tapo mažiau konkurencingi.
Turintieji ir neturintieji
Maisto krizė taip pat didina prarają tarp turtingųjų gyventojų ir vargingiau gyvenančių žmonių. Jei turtingiausieji gyventojai gali leisti sau leisti daugiau pinigų maistui ir net gali didinti vartojimą, 20 proc. vargingiausiųjų, kurie ir taip maistui per mėnesį išleidžia kone 60 proc. visų savo pajamų, atsiduria nepavydėtinoje situacijoje.
Balandžio 30 dieną žemės ūkio ministras Aleksejus Gordejevas pasiūlė kaip išeitį iš krizės priimti taip vadinamą maisto saugumo įstatymą, kuris reguliuotų būtiniausių gėrybių kainas, bei keliskart padidinti valstybės subsidijas žemės ūkio sektoriui. Įstatymu taip pat būtų numatyta, kad vargingiausieji rusai gautų maisto talonus. A. Gordejevo pasiūlymas buvo sutiktas su skepticizmu, nes kai kurie analitikai jį regi tik kaip sovietinės planinės ekonomikos reliktą. Beje, panašų planą 1997 metais siūlė ir Komunistų partija.
Toks planas greičiausiai tik dar labiau paskatintų infliaciją ir neišspręstų maisto gamybos problemų. Nepaisant to, Ekonominio vystymosi bei prekybos ministerija sudarė visuomenei būtiniausių maisto produktų sąrašą, kuriems bus taikoma kainų kontrolė. Tarp šių produktų yra duona, pienas, augalinis aliejus, sviestas, kiaušiniai, druska bei arbata.
Gera žinia rusams yra ta, kad jų šalis turi užtektinai žemės bei vandens resursų, kad paskatintų žemdirbystės augimą. Tiesa, to negalima padaryti itin greitai, kad nedelsiant būtų išspręsta maisto krizė. Šaliai trūksta darbo jėgos, infrastruktūros bei finansinių mechanizmų, kad būtų paskatintas spartus žemdirbystės sektoriaus vystymasis.
Tad Rusija nėra jau tokia nepažeidžiama, kaip bando save parodyti. Jei tankų ir kitų ginklų, kuriuos gali demonstruoti Raudonojoje aikštėje jai ir pakanka, tai tokiais elementariais dalykais kaip maisto produktai Rusija savo piliečių aprūpinti negali. Iš ES Rusija importuoja 35 proc. jautienos bei 40 proc. kiaulienos, tad ES taip pat turi svertų savo rankose spausdama Kremliaus režimą.
