Per daugelį metų vykdant kelių tiesimo darbus ir net XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje statant „Port-Royal“ stotį istoriniame kairiajame Senos krante, kažkokiu būdu nepavyko aptikti senovinio nekropolio.
Tačiau dėl planų įrengti naują išvažiavimą iš geležinkelio stoties buvo pradėti archeologiniai kasinėjimai.
Prancūzijos nacionalinio prevencinės archeologijos tyrimų instituto (INRAP) antropologė Camille Colonna spaudos konferencijoje sakė, kad jau dabar esama „rimtų įtarimų“, jog vietovė yra netoli pietinio Liutecijos nekropolio.
Šventojo Jokūbo nekropoliu pramintoje didžiausioje galų ir romėnų laidojimo vietoje Liutecijoje, anksčiau, XIX amžiuje, buvo iš dalies atkasta keletas kapaviečių.
Tačiau iš kapų buvo imami tik brangūs daiktai, o daugybė skeletų, laidojimo aukų ir kitų artefaktų buvo paliekami.
Vėliau nekropolis buvo uždengtas ir vėl nugrimzdo į praeitį.
INRAP komanda aptiko vieną sekciją, kuri dar niekada nebuvo kasinėta.
„To niekas nematė nuo seniausių laikų“, – sakė INRAP prezidentas Dominique Garcia.
C. Colonna sakė, kad komanda taip pat džiaugiasi radusi skeletą su moneta burnoje, kas rodo, kad žmogus galėjo būti palaidotas II amžiuje.
Kovo mėnesį, pradėjus archeologinius kasinėjimus, buvo atidengta 50 kapų, kurie visi buvo naudojami palaikų laidojimui, o ne kremavimui, kuris tuo metu taip pat buvo įprastas.
Hado keltininkas
Manoma, kad palaikai yra gališkos parisijų genties atstovų (vyrų, moterų ir vaikų), gyvenusių Liutecijoje nuo tų laikų, kai miestą prie Senos upės kontroliavo Romos imperija.
Skeletai buvo palaidoti mediniuose karstuose, kuriuos dabar galima atpažinti tik pagal vinis.
Daugiau nei pusė jų buvo palaidota kartu su tokiomis aukomis kaip keraminiai ąsočiai ir taurės.
Kartais moneta būdavo įdedama į karstą ar net į mirusiojo burną – tuo metu tai buvo įprasta praktika, vadinama Charono obolu.
Graikų mitologijoje Charonas yra Hado keltininkas, o ši moneta buvo laikoma mokesčiu už mirusiųjų sielų perkėlimą per Stikso upę.
Archeologai kapuose taip pat rado avalynę, kurią atpažino pagal mažas vinis, buvusias paduose.
C. Colonna sakė, kad batai buvo dedami „arba prie mirusiųjų kojų, arba šalia jų, kaip auka“.
Taip pat rasta papuošalų, plaukų segtukų, diržų.
Be to, visas kiaulės ir dar vieno mažo gyvūno skeletas buvo rastas duobėje, kurioje, kaip manoma, gyvūnai buvo aukojami dievams.
Kitaip nei kasinėjimų XIX amžiuje metu, šį kartą komanda planuoja išimti viską iš nekropolio ir atlikti analizę.
„Tai leis mums suprasti parisijų gyvenimą iš jų laidojimo apeigų, taip pat jų sveikatą, ištyrus jų DNR“, – sakė C. Colonna.
D. Garcia sakė, kad senoji Paryžiaus istorija apskritai nėra gerai žinoma, o atkasti kapai atveria langą į senovės laikus.
