1991 metų Kaliningradas tapo dar labiau izoliuotas geopolitiniu požiūriu, nes kaimynai įstojo į NATO ir Europos Sąjungą. Prasidėjus karui Ukrainoje Kaliningradą ir jo gyventojus dar kartą atskyrė nuo Europos, rašo „The Beet“.
1944 m. rugpjūtį britų oro atakos sugriovė didžiąją dalį Rytų Prūsijos sostinės Karaliaučiaus. 1945 metais šis Vokietijos regionas tapo pirmuoju Raudonosios armijos slenksčiu pakeliui į Berlyną. Po ketverių metų nenutrūkstamų kovų, bado ir mirties Raudonoji armija šią teritoriją matė, kaip vertingą „karo grobį“, prasidėjo masinės žudynės ir žiaurumai prieš vokiečių civilius gyventojus.
„Visi Raudonosios armijos kariai patyrė vokiečių invazijos siaubą. Beveik kiekvienas Sovietų Sąjungos gyventojas turėjo šeimos narį ar draugą, žuvusį kare“, – „The Beet“ pasakojo Bostono koledžo istorijos docentė Nicole Eaton.
„Visi buvo pikti, todėl Rytų Prūsija, kaip pirmoji Vokietijos teritorija, į kurią įžengė sovietai, tapo jiems keršto vieta“, – sakė mokslininkė.
Užėmusi kraštą Raudonoji armija pasiliko. 1945 m. Potsdamo konferencijoje sąjungininkai išskyrė Rytų Prūsiją, palikdami Karaliaučių ir didelę jo aplinkinių teritorijų dalį Maskvos kontrolėje. 1946 m. Karaliaučius tapo Kaliningradu, pervadintu bolševikų revoliucionieriaus Michailo Kalinino vardu.
Miestas taps sovietų kariniu forpostu su prieiga prie Baltijos jūros, strateginiu kontrolės tašku Europoje. Taigi, kaip Eaton rašo savo knygoje „German Blood, Slavic Soil“, „Karaliaučius/Kaliningradas“ tapo „vieninteliu miestu, kurį valdė ir Hitleris, ir Stalinas ir ne tik karo metu. Ši teritorija buvo neatsiejama jų imperijų dalis.
Daugiau nei pusė maždaug 375 000 Karaliaučiaus gyventojų žuvo arba buvo perkelti per karą. Po to sovietų valdžia iš pradžių neleido regione likusiems vokiečiams išvykti, o 1947–1948 m. masiškai juos deportavo.
„Regionas yra unikalus vienu aspektu, – sakė istorikas Tomaszas Kamusella, Sent Andrews universiteto dėstytojas, – jo žmonių istorija siekia tik 1945 m. Iš tiesų, 1946 m. sovietinė Kaliningrado srities „perkėlimo“ programa jau pradėjo įsibėgėti, pritraukdama naujakurių iš visos Sovietų Sąjungos, bet labiausiai – Rusijos ir kiek mažiau – iš Baltarusijos ir Ukrainos.
Nukentėję nuo nacių okupacijos ir gimtųjų miestų sunaikinimo, daugelis buvo pasirengę žengti žingsnį į naują sovietinę teritoriją ir kurti savo gyvenimą ten. Iki šeštojo dešimtmečio pradžios į Kaliningradą persikėlė apie 400 000 žmonių iš visos Sovietų Sąjungos.
Kai 1991 m. žlugo SSRS, o kaimyninės Baltijos šalys atgavo nepriklausomybę, teritorija ir jos gyventojai buvo atskirti nuo likusios naujai suformuotos Rusijos Federacijos, Kaliningrado sritis tapo eksklavu, kuris 2000-ųjų pradžioje atsidūrė tarp ES ir NATO narių Lietuvos ir Lenkijos.
Kaimyninių valstybių nepriklausomybė sukėlė identiteto krizę Kaliningrade. Pirmą kartą per 50 metų Kaliningrado gyventojai galėjo atvirai kalbėti apie tai, kas jų miestui atsitiko prieš Antrąjį pasaulinį karą ir po jo.
„Staiga susiformavo naujas pasakojimas. Ne tik: „Mes atėjome pastatyti socializmo ant fašizmo griuvėsių“, – sakė istorikė, turėdama galvoje standartinį komunistų partijos kredo apie Kaliningrado pokario statybas. „Žmonės pradėjo galvoti ir kalbėti apie savo vokišką paveldą taip, kaip anksčiau negalėjo".
„Gdanskas arčiau nei Maskva“
Istorikai 1990-uosius ir 2000-ųjų pradžią apibūdina kaip „po 1991-ųjų euro entuziazmo“ laikotarpį, kai Maskva suteikė regionams santykinę laisvę, suteikdama jiems galimybę rinkti vyriausybes be Kremliaus įsikišimo.
Tačiau tai truko tik iki 2000-ųjų vidurio. „Putinas iš naujo numatė Rusijos ekonominę politiką ir pradėjo skirti ypatingą dėmesį tokiems regionams kaip Vladivostokas ir Kaliningradas“, – aiškino istorikė.
„Maskva šiems regionams skyrė daug pinigų, kad jie jaustųsi labiau „rusiški“, nes atrodė, kad kosmopolitiški uostamiesčiai slysta iš rankų ir ima formuoti stiprią vietinę tapatybę.
„Po 1991 metų staiga pradėjome klausinėti, kas yra Kaliningradas? Kalinino miestas? Bet jis buvo bolševikas, o mes nebe komunistai“, – sakė krizių psichologas iš Kaliningrado Jurijus, dabar gyvenantis Tbilisyje.
„Ar mes tada prūsai? Bet mes su jais nesusiję, išskyrus architektūrą. Bevizis susitarimas su Lenkija (galiojęs 2012–2016 m., ir leidęs Kaliningrado gyventojams iki 30 dienų be vizų keliauti į netoliese esančias Lenkijos provincijas) sustiprino ryšius su Europa ir padėjo formuoti regiono žmonių tapatybę“. Pamažu žmonės pradėjo pripažinti savo miesto vokišką praeitį. 1995 m. Kaliningradas pažymėjo 50 metų, kaip Rusijos miestas, bet 2000-ųjų pradžioje buvo 750 metų jo įkūrimo metinės“, – pažymėjo buvęs Kaliningrado gyventojas.
„Viskas, kas čia nutiko, yra mūsų istorija. Net Prūsijos istorija ir fašizmo istorija“, – „The Beet“ pasakojo kelionės vadovas iš Kaliningrado.
Kaliningrado kaip „specialiosios ekonominės zonos“ statusas, europinė padėtis ir liberali mokesčių politika pavertė regioną pelninga investavimo galimybe. Kai kurie prognozavo, kad jis taps „Baltijos Honkongu“.
Užsienio investuotojai padėjo finansuoti miestų atnaujinimo ir rekonstrukcijos projektus, taip pat vietos istorijos muziejų kūrimą, paverčiant filosofo Immanuelio Kanto gimtinę į besiformuojančią turistinę vietą. „Juos supa Europa, būtų kvaila su ja neprekiauti“, – sakė Maksimas Mihutsky, IT verslininkas iš Baltarusijos, gyvenantis Lenkijos mieste Gdanske, esančiame už maždaug 100 kilometrų (62 mylių) nuo Kaliningrado.
Iš tiesų, daugelis Kaliningrado gyventojų pasinaudojo savo artumu Europai, kad įkurtų mažas įmones, parduodančias ES prekes, formuojant regiono, kaip verslios vietos reputaciją.
„Kiekvienas turi šoninį verslą, tokie mes esame“, – sakė Kaliningrado turizmo studentas Petia.
2016 m. stulbinantys 82 procentai kaliningradiečių turėjo pasus kelionėms į užsienį (palyginimui, 2023 m. tik 30 procentų rusų turi pasus).
„Didžiuojuosi, kad esu europietis, didžiuojuosi, kad esu paskutinė Rusijos dalis, švenčianti Naujuosius metus, ir aš didžiuojuosi savo germanišku „skoniu“, – sako Saša, politinis aktyvistas iš Kaliningrado (kurio vardas taip pat buvo pakeistas).
„Ne opozicinis miestas“
2009–2010 m. Kaliningradas sukrėtė Kremlių didžiuliais antivyriausybiniais protestais. Neramumams malšinti Maskva turėjo išsiųsti specialųjį pasiuntinį. Pasak Sašos, kuris pastarąjį dešimtmetį buvo aktyvus protestuotojas, tai buvo pirmieji ir paskutiniai didelio masto protestai regione.
Kai kurie „The Beet“ šaltiniai spėliojo, kad stipriai sukarintas regionas – Rusijos Baltijos laivyno buveinėje – ir valdininkų, pigiai pirkusių žemę, antplūdis gali paaiškinti vis labiau depolitizuojančią atmosferą regione.
Kaliningrade per 2011–2013 m. Rusijos protestus (taip pat žinomus kaip Bolotnaja arba Sniego revoliucija) politinis aktyvumas išaugo, tačiau judėjimas galiausiai buvo nuslopintas.
„Pirma, jie panaikino specialiąją ekonominę zoną, jie nustojo bandyti Kaliningradą paversti kuo nors kitu, o ne tik dar vienu Rusijos miestu“, – sakė Jurijus.
Po Bolotnajos Kaliningradas nebegalėjo būti nepriklausomas. Rusijos įvykdyta neteisėta Krymo aneksija 2014 metais dar labiau paaštrino politines represijas. Vėlesnės ES sankcijos kartu su sienos sutarties su Lenkija panaikinimu 2016 metais taip pat apsunkino rusų keliavimą į Europą. „Mes su draugais bandėme išeiti su plakatais, bet tai atrodė apgailėtinai“, – prisiminė Saša, kalbėdamas apie vėlesnes demonstracijas, sukrėtusias Rusiją 2017 m., po Aleksejaus Navalno informacijos apie tuometinio premjero Dmitrijaus Medvedevo neteisėtai gautus turtus.
„Į gatves išeidavo tik dešimt ar dvidešimt žmonių. Kaliningradas nėra ir niekada nebus opozicinis miestas“.
Po to, kai 2018 metais Putinas paskyrė Antoną Alikhanovą eiti Kaliningrado srities vadovo pareigas, naujasis gubernatorius tvirtino, kad nėra „ypatingos Kaliningrado tapatybės“, pabrėždamas, kad pusė gyventojų šiame regione net negimė.
„Maskvos paskirtas gubernatorius reiškia stipresnį ryšį su Maskva“, – sakė istorikė, prisimindama savo laiką Kaliningrade ir tai, kaip vietiniai dažnai kalbėjo apie „stipraus“ gubernatoriaus, kuris tariamai buvo artimas Putinui, pranašumus.
Paklaustas apie jo požiūrį į Maskvos paskirtą gubernatorių, Saša atsakė: „Jis geras žmogus ir daug ką daro regiono labui. Bet esu tikras, kad jis vagia“. Saša buvo vienas iš nedaugelio Kaliningrade, protestavusių prieš Rusijos invaziją į Ukrainą 2022 m. Jis prisiminė apie 300 žmonių, išėjusių į miesto gatves, bet sakė, kad „niekas nekreipė į juos ypatingo dėmesio“.
„Niekam nerūpi karas“
Po Krymo aneksijos 2014 m. kai kurie komentatoriai iškėlė klausimą dėl Vokietijos istorinių pretenzijų į Kaliningradą. Reaguodama į tai, Maskva pradėjo skambinti pavojaus varpais dėl vadinamosios „germanizacijos“, teigdama, kad Vokietija (ar kitos NATO šalys) nori atsiimti Kaliningradą ir padaryti jį savo.
Užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pakartojo šią retoriką 2021 m. lankydamasis Kaliningrade. Tačiau atrodo, kad šie rūpesčiai egzistuoja tik Kremliaus politikų galvose. „Mes, kaliningradiečiai, nekenčiame, kai į mūsų namus ateina maskviečiai ir kalba apie germanizaciją“, – sakė Saša. „Nebuvo germanizacijos nei praeityje, nei dabar. Tai yra Rusija, ir visi tai supranta“.
„Šiandieninėje Vokietijoje nėra tokių imperijos užkariavimo projektų kaip Rusija“, – pabrėžė istorikai. „Jei šiandien Vokietijoje kiltų kokių nors minčių apie Kaliningrado susigrąžinimą, jos būtų greitai nutildytos, daugiausia dėl Vokietijos kaltės dėl Antrojo pasaulinio karo ir dėl visiško nepraktiškumo aneksuoti atskirtą teritoriją, kurioje gyvena vienas milijonas Rusijos piliečių“.
Galimas atsiskyrimas nuo Rusijos, nors ir gera istorija, kurią propagandistai gali parduoti, nėra praktiška. Tiesą sakant, Rusijos karo su Ukraina fone Kaliningradas tik dar labiau atsiskyrė nuo Europos. Nuo tada, kai 2022 metų viduryje Lietuva uždraudė gabenti ES sankcionuotas prekes į Kaliningradą (rusų pareigūnai šį žingsnį pavadino „neteisėta blokada“), Sašos tėvas, tolimųjų reisų vairuotojas, negalėjo susirasti darbo.
Daugelis kadaise regione įprastų produktų parduotuvių lentynose nebepasirodo. „Vietoj lietuviškų yra keistų sulčių dėžučių ir rusiškų bakalėjos prekių, apie kurias niekada negirdėjau“, – apgailestavo Saša. Kiti, kaip Petia, šių įvykių nesieja su vykstančiu karu.
„Kai prasidėjo speciali karinė operacija, mano draugai man paskambino, sunerimę“, – sakė jis „The Beet“, naudodamas oficialią Kremliaus terminą 2022 m. invazijai. „Nustebau: mums niekas nepasikeitė. Mes buvome ir tebesame Rusija. Karas vyksta Ukrainoje“.
Nepaisant to, Rusijos eksklavas nebuvo apsaugotas nuo karo padarinių. Pernai kovą Rusijos vidaus reikalų ministerija į federalinį ieškomų asmenų sąrašą įtraukė du Kaliningrado žurnalistus. Vietos aktyvistui Igoriui Baryšnikovui, kuris socialinėje žiniasklaidoje kritikavo karą, gresia du baudžiamieji kaltinimai dėl „klaidingos informacijos“ apie Rusijos kariuomenę platinimo.
Vienas iš „The Beet“ kontaktų Kaliningrade atsisakė duoti interviu, motyvuodamas susirūpinimu, kad jis bus įtrauktas į juodąjį sąrašą kaip „užsienio agentas“. Praėjusių metų kovą Kaliningrado žurnalistas ir buvęs „Novy Kaliningrad“ vyriausiasis redaktorius Aleksejus Milovanovas rado prie savo daugiabučio lauko durų priklijuotą lentelę su užrašu „Zдесь жиVёт предатель“ – „Čia gyvena išdavikas“. Milovanovas savo „Telegram“ kanale paskelbė nuotrauką, komentuodamas: „Paprastas fašizmas. Nustebino, kad jiems taip ilgai užtruko.
„Mediazona“ žurnalistai praneša, kad tarp Rusijos aukų Ukrainoje yra mažiausiai 180 žuvusių karių iš Kaliningrado srities. Naujausi vaizdo įrašai, kuriuose matyti, kaip mobilizuoti kariai iš Kaliningrado ir kitų regionų atsisako kautis ir yra vadinami „patrankų mėsa“, atskleidžia niūrią realybę, su kuria susiduria Rusijos šauktiniai.
„Mes Kaliningrade turėjome tradiciją, – aiškino psichologas Jurijus, – kad kiekvienas, kuris tarnauja kariuomenėje, tarnauja tik šiame regione. Atrodo, kad ši tradicija buvo sulaužyta“.
Be pradinių pavienių protestų ir atsitiktinių areštų, Saša sako, kad atmosfera Kaliningrade beveik nepasikeitė nuo 2022 m. vasario 24 d. „Tarsi nieko nevyktų“.
„Niekam nerūpi karas. Net tranzito trūkumas į ES neturi įtakos nuotaikai. Tai demoralizuoja“.
Rusijos mobilizacija praėjusį rugsėjį taip pat išprovokavo nedidelę reakciją regione. Saša pažįsta tik vieną asmenį, kuris žuvo kare – „bet jis buvo karys, pasirašęs sutartį“ – ir turi kitą kolegą, kuris buvo pašauktas praėjusį mėnesį, o dabar yra Ukrainoje. „Tas vis dar gyvas ir retkarčiais man rašo“, – sakė jis.
Imperijos turtas
2022 metų pabaigoje Varšuva paskelbė apie planus statyti laikiną „sieną“ prie Lenkijos sienos su Kaliningradu, remdamasi susirūpinimu, kad Maskva gali paversti eksklavą nelegaliu migracijos keliu (pagal 2021 metų ES sienos su Baltarusija krizę).
„Tiek ilgai truko nugriauti tas sienas iš istorinės perspektyvos“, – „The Beet“ pasakojo istorikai. „Žinoma, mes žinome, kodėl ji statoma, bet kaip istorikas taip pat žinau, kad jei bus pastatytos, tos sienos išliks. Siena turi didelių pasekmių“, – sakė jis.
„Daugeliu atžvilgių tai pasikartojančios praėjusio šimtmečio tragedijos tęsinys. Regionas, kadaise buvęs namais daugiatautei vokiškai, lenkiškai ir lietuviškai kalbėjusiai bendruomenei, nacių buvo vokietinamas, o vėliau sovietų – rusinamas. Tai tragiška, nes Kalinigrado gyventojai po sovietų žlugimo vėl galėjo įsitraukti į šiuos puikius tarpvalstybinius mainus ir kultūrinius dialogus, bet dabar jau nebegali“.
Nepaisant šių įvykių, atrodo, kad sutariama, jog Kaliningradas Kremliui tebėra labiau turtas nei įsipareigojimas. 2018 metais Rusijos pareigūnas patvirtino, kad Maskva regioną aprūpino raketomis „Iskander“ – branduolinėmis raketomis, galinčiomis pasiekti ne tik Baltijos šalis, bet ir dalį Lenkijos, o tam tikromis aplinkybėmis net Berlyną.
Ekspertai diskutuoja, ar Kaliningradas iš tikrųjų pajėgus surengti branduolines atakas, ar tai tik eilinis Kremliaus blefas. „Su 70 procentų tikrumu sakyčiau, kad ten yra branduolinių raketų“, – sakė kalbintas istorikas.
„Visi prisimename Varšuvos paktą ir tai, kaip tai atsitiko“. (Šaltojo karo metu Sovietų Sąjunga neigė turėjusi branduolinių ginklų atsargas komunistinėje Lenkijoje, tačiau jų saugyklos buvo atrastos po Varšuvos pakto nutraukimo 1991 m.).
„Kol egzistuos Rusija ir NATO, Kaliningradas bus dyglys NATO šone ir atvirkščiai. Man sunku įsivaizduoti, kad Kaliningrade keistųsi savininkai, nebent karas Ukrainoje išplistų visame pasaulyje“, – spėliojo istorikas.
„Imperijos požiūriu Kaliningradas yra didelis turtas“, – pridūrė jis. Priešo apsuptas eksklavas? Tai pateisina bet kokias karines priemones, kurių Rusija imasi tame regione.
