Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės kortežas pajudėjo Minsko kryptimi kitą tą rytą po to, kada Prancūzijos kurorte Dovilyje (Deauville) pasibaigė Prancūzijos, Vokietijos ir Rusijos vadovų susitikimas, kurį kai kas jau vadina istoriniu.
Tvoros be naudos
Dovilyje kalbėta apie Europą be sienų ir naują žemyno saugumo architektūrą. Minske bent jau apie sienas Lietuvos ir Baltarusijos prezidentai kalbėjo panašiai.
Dalia Grybauskaitė pasakė: „Europa per 10 metų tarsi pastatė kinų sieną tarp savęs ir Baltarusijos. O tos sienos neturėtų būti.“
Kinijos kreditais neseniai pamalonintas Aleksandras Lukašenka neprieštaravo: „Tvoros ir sienos niekam naudos nedavė!“ Tarsi ne jo nurodymu Baltarusijos pakelių sodybos buvo aptvertos beveik vienodomis tvoromis.
Jeigu šie ir kiti dalykai būtų buvę išsakyti Minske prieš savaitę, galėtume juokauti, kad spalio 18 dieną Dovilyje susitikę Nicolas Sarkozy, Angela Merkel ir Dmitrijus Medvedevas klusniai atkartojo priesakus, kuriuos jiems nubrėžė Lietuvos prezidentė.
Tačiau subordinacija buvo išlaikyta. Pirma Prancūzijos, Vokietijos ir Rusijos vadovai garsiai pasvajojo apie Europą be sienų, o paskui jau D. Grybauskaitė nulėkė į Minską, kur buvo pasirašytas susitarimas dėl supaprastinto sienos kirtimo Lietuvos ir Baltarusijos pasienio gyventojams.
Vizų panaikinimas ES ir Rusijos piliečiams buvo vienas didžiausių Dovilyje išsakytų pažadų. N. Sarkozy manymu, tam prireiks iki 15 metų. D. Medvedevas pareikalavo, kad būtų sukurtos vadinamosios kelio gairės šiam tikslui pasiekti.
Rusijos prezidento konkretumą galima suprasti. Štai Vokietijos kanclerė Dovilyje ir vėl pažadėjo, kad bus parengta nauja ES ir Rusijos bendradarbiavimo sutartis. Žadėti galima daug ką – taip pat ir bevizį režimą. Tačiau kas užtikrins, kad kuriuo nors momentu nepakels balso Lenkija ar Lietuva ir nepradės gąsdinti amžinu pavojumi, kurį kelia nepagydomai imperinė Rusija?
Iš ankstesnių Lenkijos ir Lietuvos prezidentų tikrai visko galėjai tikėtis. O dabartinę padėtį nusakė vienas europietis analitikas: „Vos prieš trejus metus būta neįveikiamų prieštaravimų tarp kelių ES narių ir Rusijos. Dabar viskas kitaip. Prezidento Baracko Obamos paskelbtas santykių su Rusija „perkrovimas“ atvedė prie to, kad pasikeitė vertinimai Lenkijoje ir Baltijos valstybėse.“
Lietuva jau užsitarnavo viešą kramtymą
Balsas.lt neseniai paskelbė ištrauką iš lenkų spaudoje publikuoto interviu su buvusia Lenkijos užsienio reikalų ministre Anna Fotyga. Ji pritarė žurnalisto teiginiui, kad Lenkija dabar yra Rusijos ir Vokietijos kondominiumas – bendrai valdomas daiktas.
Lenkijoje pakito požiūris į Rusiją ir Vokietiją todėl, kad abi šios valstybės dėjo daug pastangų. Sunku spręsti apie slaptąją diplomatiją, tačiau ir iš šalies daug ką buvo galima matyti. Vokiška Karolio Didžiojo premija, kurią šįmet gavo Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas, – smulkmena, palyginti su Rusijos persivertimu Katynės žudynių klausimu.
Vartantis nueita iki to, kad pasklido gandas jog Andrzejus Wajda apdovanotas Rusijos valstybine premija už filmą „Katynė“. Gandai nebuvo oficialiai paneigti, tačiau nebuvo pranešimų, kad premija įteikta.
Lietuvos atžvilgiu panašaus lygio gestų nebuvo daryta, bet to, matyt, ir nereikia. Čia viskas paprasčiau. Prezidentė pasakė, kad Lietuvos užsienio politika bus kitokia – tauta paplojo ir per daug neklausinėjo.
Rusijos prezidentas D. Medvedevas ir premjeras Vladimiras Putinas neseniai prieš televizijos kameras skanavo lietuviškos duonos ir geru žodžiu minėjo Lietuvą. Tai net ne užslėpta, o tiesioginė Lietuvos vardo reklama. Mūsų užsienio politikos permainos buvo pastebėtos ir įvertintos. Atsidėkota kramtymu.
Naujai patepta ašis?
Paryžius, Berlyno ir Maskvos bendradarbiavimas sustiprėjo 2003 metais, kada Prancūzija, Vokietija ir Rusija pasipriešino JAV puolimui prieš Iraką. JAV gynybos ministras Donaldas Rumsfeldas prašneko „senąją Europą“, kuri oponuoja Amerikai. Į JAV remiančių „naujųjų europiečių“ eilę stojo ir Lietuva, tada besirengusi tapti NATO ir ES nare. Tuometinis Prancūzijos prezidentas Jacques'as Chirac'as (Žakas Širakas) pareiškė, kad „naujoji Europa“ praleido progą patylėti.
2006 metais atrodė, kad Paryžiaus–Berlyno–Maskvos ašies apsukos lėtėja. Trijų šalių lyderiai susitiko Kompjene tų metų rugsėjį, tačiau apie jokius proveržius nepaskelbta.
Šiuometinio susitikimo Dovilyje išvakarėse Rusija pasitraukė iš vieno užimto Gruzijos kaimo. Matyt tokia buvo iš anksto suderėta simbolinė kaina, už kurią Rusijos prezidentas galės glebesčiuotis su NATO vadovybe šį lapkritį vyksiančiame Aljanso ir Rusijos viršūnių susitikime.
JAV ir Rusijos santykių atnaujinimas, kurį pernai deklaravo B. Obama, kaip ir visos lazdos turi du galus. Kada JAV partneriai Rytų Europoje sunerimo, JAV viceprezidentas Joe Bidenas (Džo Baidenas) juos bandė raminti, pateikdamas savitą „perkrovimo“ koncepciją. Laikraščiui „The Wall Street Journal“ jis yra sakęs:
„Rusai turi padaryti kelis labai sunkius, pamatuotus sprendimus. Jų mažėja, jų ekonomika vysta ir traukiasi, jų bankininkystės ir ūkio struktūra neištvers sekančius 15 metų, jie yra situacijoje, kada pasaulis aplink juos keičiasi, o jie kabinasi į kažką praeityje, kas nėra tvaru...“
Viceprezidento nuomone, Rusija turės nusileisti Vakarams daugeliu saugumo klausimų, sumažinti įtaką buvusiose SSRS respublikose ir dar labiau apriboti savo branduolinį arsenalą.
Beje, A. Merkel po susitikimo Dovilyje irgi puolė raminti partnerius. NATO generaliniam sekretoriui ji pasakė, kad dar anksti kalbėti apie Rusijos įsijungimą į Aljansą – kol kas svarstytina tiktai strateginė partnerystė.
Priimti Rusiją į NATO šįmet siūlė keli gynybos ekspertai vokiečiai, tarp jų – buvęs gynybos ministras Volkeris Ruhe.
Tarptautinių santykių piramidės viršuje esanti Amerika neslepia, kokią Rusiją ji mato. Amerikiečiai kol kas ramiai gali leisti vokiečiams ir prancūzams broliautis su Rusija – jei teisus J. Bidenas, už 15 metų, kada N. Sarkozy planuoja bevizį režimą tarp ES ir Rusijos, ši „užsilenks“, jeigu, žinoma, radikaliai nepersitvarkys.
Tuo metu piramidės apačioje esančios kai kurios šalys pučia paslapties burbulą – veikiausiai saviems piliečiams, kadangi tarptautinis tų šalių vaidmuo nedidelis.
Žiūrėk, kažkas beveik nė žodžio neprataria užsienio politikos klausimais, paskui nei iš šio, nei iš to atsisako išgerti šampano su šio pasaulio galingiausios valstybės vadovu. Pasigirsta dramatiškos užuominos apie išsivadavimą iš JAV įkaitės dalios.
O rusai supratingi – tu su anais šampano negėrei, užtat mes tavo duonelės pakramtysime.
