Kiekvieną rytą 5 val. Aleksejų Navalną prikeldavo žodis „Pabusk!“, kai per kalėjimo garsiakalbius skambėdavo Rusijos himnas. Temperatūra lauke galėdavo siekti 30 laipsnių šalčio. Kalinys privalėjo dėvėti ausinę kepurę ir avies kailio paltą, kad nesušaltų. Ne veltui ši kolonija vadinama „Poliariniu vilku“.
Po to groja antroji daina – „Ja Ruskij“ (rus. „Aš rusas“), kurią atlieka dainininkas SHAMAN. Pati daina yra nacionalistinė ir prokremliška popmuzika, kurią groja patriotiniuose mitinguose.
„Įsivaizduokite tą vaizdą, – rašė A. Navalnas viename paskutiniųjų savo pasakojimų iš bausmių izoliatoriaus „Poliariniame vilke“. – Kalinys Aleksejus Navalnas, kuris yra nuteistas kalėti 19 metų ir kurį Kremliaus propaganda jau daug metų nenuilstamai šmeižia, nes jis dalyvavo Rusijos protestuose, mankštinasi pagal dainą „Ja Ruskij“, kuri jam leidžiama kaip edukacinis užsiėmimas pataisos tikslais“.
Pasak A. Navalno, karcerio kameroje jis negali matyti dangaus. Anksčiau jam tekdavo rinktis, ar valgyti pusryčius, ar rašyti laiškus draugams ir pažįstamiems, nes šiems dalykams turėjo vos 30 minučių. Likus kelioms dienoms iki mirties, jo motina atvyko reto apsilankymo.
„Nenoriu girdėti jokios užuojautos. Vasario 12 d. matėme sūnų kolonijoje. Jis buvo gyvas, sveikas ir linksmas“, – rašė A. Navalno mama.
Suprato, kad gyvas neliks
A. Navalnas suprato, kad galbūt niekada neišeis iš kalėjimo gyvas. Tačiau neabejotina, kad opozicionieriaus mirtį galėjo pagreitinti arba atšiaurios sąlygos, arba kažkas iš vidaus.
„Tai viena iš atokiausių ir sunkiausiai prieinamų Rusijos vietovių, kurioje vyrauja ekstremalios klimato sąlygos. Žinoma, ten nėra jokios viešosios priežiūros, kaip ir visur“, – teigė Olga Romanova, Rusijos kalinių teisių gynimo organizacijos „Rusija už grotų“ įkūrėja ir vadovė.
Platonas Lebedevas, buvęs buvusio „Jukos“ savininko Michailo Chodorkovskio verslo partneris, kolonijoje nuo 2005 m. praleido dvejus metus. Viename interviu tuomet P. Lebedevas skundėsi dėl pavasarį regione siautėjančių uodų, kurie, ekspertų teigimu, yra klimato, kaip represijų įrankio, naudojimas.
„Aš kovoju tradiciniais metodais – smūgiuoju sau į kaktą. Nors sakoma, kad musės bus blogiau už uodus“, – nepriklausomam Rusijos laikraščiui „Noavaja Gazeta“ kalbėjo P. Lebedevas.
Kiekvieną rytą A. Navalnas drąsiai eidavo į šaltį 30 minučių pasivaikščioti – tai buvo jo vienintelė galimybė pabūti lauke. Ten, kur jis galėdavo vaikščioti, buvo nedidelis stačiakampis betoninis kiemas su vielos tinklu kaip stogu, kuriame jis galėjo žingsniuoti 11 žingsnių nuo sienos iki sienos, o jo plotis buvo tik trys žingsniai.
„Mažai kas taip atgaivina kaip pasivaikščiojimas Jamale 6.30 val. ryto. Ir koks nuostabus gaivus vėjas, kuris, nepaisant betoninės tvoros, pučia į kiemą, tiesiog – vau!“ – rašė A. Navalnas.
Karcerio realybė
Likus dviem dienoms iki mirties, A. Navalnas buvo nuteistas dar vienai bausmei karceryje. Tai būtų buvęs 27-asis kartas, kai jis pateko į karcerį, kuriam buvo duota pravardė „Šizo“. Iš 1126 dienų, kurias jis praleido nelaisvėje, 295 buvo praleistos šiame izoliatoriuje.
„Tai 2x2,5 m. dydžio kamera, kurioje yra kriauklė ir skylė žemėje, naudojama kaip tualetas. Karcerio kameroje kaliniai išbūna dvi savaites, nes ilgiau neleidžiama. Po dviejų ar trijų dienų žmogų išsiunčia atgal. Taip darydavo Sovietų Sąjungoje.
Tai buvo vadinama „išsiuntimu į orbitą“. Negalima žmogui dvigubos „Šizo“ dozės, bet galimą jį ištraukti ir tuoj pat siųsti atgal. Žmonės visiškai išprotėja. Tai kankinimo režimas“, – teigė Dmitrijus Muratovas, Nobelio taikos premijos laureatas, laikraščio „Novaja Gazeta“ redaktorius.
Gruodžio pabaigoje atvykus į „Poliarinį vilką“ Navalnui buvo įvestas karantinas, tačiau vos tik jis buvo paleistas, administracija rado pretekstą pasiųsti jį į karcerį.
„Karceris skirtas tam, kad tave palaužtų. Ten jautiesi visiškai nesaugus ir neapsaugotas. Barakuose, kai esi apsuptas kalinių, jautiesi saugesnis, bet „Šize“ esi visiškai vienas ir priklausai nuo prižiūrėtojų malonės“, – pasakojo Vladimiras Perevezinas, kuris prieš septynerius metus praleistus kalėjime buvo M. Chodorkovskio „Jukos“ vyresnysis vadybininkas.
Knygos ir gandai
Kalėjime A. Navalną palaikė nuolatinis susirašinėjimas su draugais ir pažįstamais, laiškuose jis aptarinėjo savo kasdienį gyvenimą, skaitymą ir stengėsi neatsilikti nuo jį supančio pasaulio, nors Kremlius bandė jį izoliuoti.
Kai kuriuose laiškuose A. Navalnas svarstė savo, kaip politinio kalinio, vaidmenį ir sovietmečio disidentų tradicijos tęsėją.
„Noriu padėkoti už šią knygą, nes ji man labai padėjo ir tebepadeda. Taip, aš dabar esu karceryje, bet kai skaitau apie tavo 400 dienų praleistų „Šize“ su sumažintomis maisto atsargomis, suprantu, kad yra žmonių, kurie už savo įsitikinimus moka daug didesnę kainą. Suprantu, kad nesu pirmas, bet labai noriu tapti paskutiniu arba bent jau vienu iš paskutiniųjų, kurie turi tai iškęsti“, – rašė jis Natanui Šaranskiui, sovietų disidentui, knygos „Nebijok blogio“ autoriui, vėliau tapusiam Izraelio politiku.
Žiniasklaida ir paguoda
Taip pat jis siekė išlaikyti ryšį su savo senąja tikrove. Žurnalistė Tatjana Felgengauer aprašo laiškus, kuriuos jis rašė, iki 2023 m. nutrūko ryšys.
„Be apkalbų rašėme apie žiniasklaidą. Mes su juo aptarinėjome jo „YouTube“ kanalą, ir kur yra žurnalistai. Jis visu tuo labai domėjosi. Pasakodavau jam apie žiniasklaidos vaizdą, apie kovas X platformoje ir kai kurias kitas istorijas. Jis visa tai sekė“, – sakė žurnalistė.
Knygos buvo A. Navalno gyvenimo kalėjime ašis. Laiške draugui ir žiniasklaidos vadovui Iljai Krasilščikui, kurį aprašė „New York Times“, A. Navalnas rašė, kad vienu metu skaito 10 knygų ir mėgsta jas keisti. Tarp jų buvo politinės biografijos ir kitos knygos apie gyvenimą kalėjime, įskaitant Aleksandro Solženicyno romaną „Viena Ivano Denisovičiaus gyvenimo diena“ apie gulago kalinį.
Navalnas taip pat susirašinėjo su šalininkais visoje šalyje.
„Aš dar nemačiau šiaurės pašvaistės ir vargu ar pamatysiu... Bet yra vilties. Su Naujaisiais metais”, – viename iš paskutiniųjų vasario laiškų jis rašė moteriai vardu Irina.
Paskutinės dienos
Paskutines Navalno dienas gaubia paslaptis. Likus dviem mėnesiams iki mirties jis buvo perkeltas aplinkiniu maršrutu, kuris vedė iš IK-6, pataisos įstaigos Vladimiro srityje netoli Maskvos, per sostinę, paskui per Jekaterinburgo, Kirovo, Vorkutos miestus ir galiausiai į Charpą, kur yra IK-3 – tai yra, „Poliarinis vilkas“. Visa kelionė užtruko dvi savaites.
„Perkėlimas į koloniją pats savaime yra kankinimas, – prisimena savo patirtį V. Pereverzinas. –Tave įgrūda į ankštą vagoną, kuriame dienas praleidi šaltyje kaip galvijas. Aleksejus greičiausiai būtų buvęs perkeltas pats, bet sąlygos nebūtų buvusios geresnės.“
Kai Navalnas atvyko į „Poliarinį vilką“, laiškai daugumai jo rėmėjų jau buvo nutilę.
„Į šią koloniją beveik neįmanoma patekti. Ten beveik neįmanoma net išsiųsti laiškų. Tai didžiausias įmanomas izoliacijos nuo pasaulio lygis – todėl jis ten buvo ir išsiųstas“, – rašė artimas A. Navalno sąjungininkas Leonidas Volkovas.
Neįprasta veikla
Vis dėlto su A. Navalnu ryšį palaikę asmenys, kurie matė jį paskutinėmis dienomis, sakė, kad jis atrodė sveikas. Vienas iš A. Navalno advokatų Leonidas Solovjovas sakė, kad vienas kolega aplankė politiką likus dviem dienoms iki jo mirties ir kad viskas buvo normalu. Tą dieną jis buvo išsiųstas atgal į „Šizo“.
Vasario 15 d., dieną prieš mirtį, A. Navalnas pasirodė teismo salėje vaizdo ryšiu ir juokavo su teisėju:
„Jūsų gerbiamasis, atsiųsiu jums savo asmeninės sąskaitos numerį, kad galėtumėte savo didžiuliu federalinio teisėjo atlyginimu papildyti mano asmeninę sąskaitą, nes man trūksta pinigų“.
Tą vakarą, sako O. Romanova, jos šaltiniai tiek kolonijoje, tiek už jos ribų aprašė neįprastus įvykius.
„Kaliniai staiga buvo išvaryti į barakus anksčiau laiko, vyko labai rimtos kratos, buvo atimti net šildytuvai. Visi sako, kad į koloniją įvažiavo ir išvažiavo automobiliai, daugybė automobilių. Išorinis šaltinis kalba apie greitosios pagalbos automobilį. Visą tai vyko dieną prieš“, – sako ji, leisdama suprasti, kad kalėjimo vadovybė nesakė tiesos dėl A. Navalno mirties laiko.
O. Romanova sako, kad viskas grįžo į įprastas vėžes vasario 16 d. – tą dieną, kai, pasak pareigūnų, mirė A. Navalnas. Kalėjimas teigė, kad jis pasivaikščiojęs pasijuto blogai ir beveik iš karto prarado sąmonę. Vėliau pareigūnai teigė, kad jis mirė dėl natūralių priežasčių.
Tačiau A. Navalno žmona Julija Navalnaja pažadėjo demaskuoti tuos, kurie jį nužudė.
„Putinas turėjo konkrečią priežastį nužudyti Aleksejų prieš tris dienas, kurią netrukus atskleisime. Nustatysime už šį nusikaltimą atsakingus asmenis, įvardydami jų pavardes ir parodydami jų veidus“, – teigė mirusiojo žmona.
