Paskutinę vasaros dieną Ingušijoje buvo nužudytas vienintelio nepriklausomo tinklalapio, skelbiančio šios respublikos žinias, Ingushetiya.ru savininkas Magomedas Jevlojevas. Jo mirties aplinkybės nėra visiškai aiškios.
Apžvelgus įvairius informacijos šaltinius galima teigti, jog rugpjūčio 31 dieną M. Jevlojevas buvo areštuotas milicijos, kai grįžo iš Maskvos į Ingušiją. Jis buvo suimtas tiesiog aerouoste, kai tik išlipo iš lėktuvo. Sulaikant M. Jevlojevą dalyvavo net pats respublikos Vidaus reikalų ministerijos vadovas Musa Medovas (vėliau pasirodė neoficiali informacija, jog būtent jis nužudė Jevlojevą). Opozicinio tinklalapio šeimininkas buvo įsodintas į vieną iš mašinų, su kuriom atvyko pareigūnai, ir išvežtas. Vėliau atsirado informacija, jog M. Jevlojevas su šautine žaizda galvoje atsidūrė Nazranės ligoninėje, kur ir mirė.
Papildoma informacija apie opozicinio tinklalapio šeimininko sulaikymą ir nužudymą primena detektyvą. Buvo pranešama, jog iš Maskvos M. Jevlojevas skrido viename lėktuve su savo priešu, Ingušijos prezidentu Muratu Ziazikovu. Pagal vieną iš versijų, skrydžio metu tarp jų kilo ginčas (pats M. Zizazikovas tai griežtai neigia). Be to, Magaso aerouoste sulaikomą M. Jevlojevą bandė atkovoti jo draugai ir giminės. Buvo pranešama, jog ir pats M. Jevlojevas neva bandė atimti iš vieno milicininko automatą, tačiau sulaikymo liudininkai tai neigia. Čia pat galima paminėti, jog neįtikėtina, jog Ingushetiya.ru portalo savininkas, turintis teisininko išsilavinimą ir suprasdamas galima pasekmes, imtųsi tokių veiksmų.
Po M. Jevlojevo mirties pasigesta daiktų, kuriuos jis vežė su savimi iš Maskvos. Kaip pranešama, po verslininko sulaikymo dingo jo nešiojamas kompiuteris ir lagaminėlis su 3 mln. rublių (apie 300 tūkst. litų). Oficiali M. Jevlojevo žūties versija – nelaimingas atsitikimas: neva savaime iššovė vieno iš milicininkų ginklas. Tuo tarpu Ingušijos opozicija teigia, jog tai buvo tikslinė politinė žmogžudystė. M. Jevlojevo vardas dabar minimas kartu su Aleksandro Litvinenkos ir Anos Politkovskajos vardais. Neabejojama, jog jis tapo dar vieną Putino režimo ir jo statytinių (šiuo atveju – M. Ziazikovo) auka.
Portalas Ingushetiya.ru ir jo savininkas buvo persekiojami jau ilgą laiką. Ne taip seniai pagal teismo sprendimą Rusijos interneto ryšio tiekėjai turėjo blokuoti prieigą prie šio tinklalapio. Šis sprendimas buvo priimtas po to, kai paaiškėjo, jog Rusijos teisėsauga neturi jurisdikcijos uždaryti šį, pripažintą ekstremistiniu, portalą, nes jis registruotas užsienyje. Reikėtų pabrėžti, jog iš pat pradžių Ingushetiya.ru nebuvo kuriamas kaip opozicinis informacinis portalas. Šis tinklalapis buvo sukurtas, siekiant propaguoti ir puoselėti nacionalinę Ingušijos kultūrą, bet pamažu pagrindinė tinklalapio užduotis pasikeitė – jis tapo laisvos minties ruporu, siekiančiu pateikti teisybę apie tai, kas iš tikrųjų vyksta respublikoje. Tarp portalų surengtų iniciatyvų buvo akcija „Aš nebalsavau!“, kuri akivaizdžiai parodė, jog respublikos rinkimų į Rusijos Dūmą rezultatai – pagal kurias, rinkimuose dalyvavo 98 proc. rinkėjų iš kurių beveik 99 proc. balsavo už „Vieningąją Rusiją“, – akivaizdžiai suklastoti.
M. Jevlojevas ne kartą sulaukęs ir grasinimų. Praeitų metų pabaigoje savo tėvo, susirūpinusio jo saugumu, prašymu jis lyg ir perdavė vadovavimą tinklalapiu kitiems asmenims. Čia reikia pabrėžti, jog pagal ingušų tradicijas M. Jevlojevas negalėjo pasielgti kitaip – nusižengti tėvo valiai. Tačiau, nežiūrint į tai, jis faktiškai išliko Ingushetiya.ru savininku, tik buvo atitolęs nuo portalo redagavimo. Tarp kitko, dabartinė tinklalapio redaktorė Roza Malsagova yra Paryžiuje, kur, irgi po sulauktų grasinimų, prašo politinio prieglobsčio.
Ingushetiya.ru savininko nužudymas sukrėtė visą respubliką. M. Jevlojevo laidotuvės virto mitingu, kur buvo reikalaujama M. Ziazikovo atsistatydinimo. Kai kurie opozicijos lyderiai pagrasino prašysią Vakarų padėti respublikai atsijungti nuo Rusijos, kurios valdžia proteguoja dabartinę Ingušijos vadovybę. Tai yra savotiškas signalas Kremliui, kuris kol kas tyli ir niekaip nekomentuoja šių įvykių.
Ingušijos visuomenės nuotaikas galėjo paveikti ir perdėtas Maskvos rūpestis dėl Pietų Osetijos gerovės. Jau dabar respublikoje reiškiamas nepasitenkinimas dėl to, jog deklaruodama „ginanti savo piliečius“ Rusija iš tikrųjų negina jų šiandieninėje Ingušijoje, kaip neapginė jų ir 1992 metų osetinų-ingušų konflikte. Ingušų neapykanta osetinams – dar vienas užslėptas pavojus, rusenantis šiame nestabiliame regione.
Prieš metus rašytame straipsnyje kėliau klausimą: „Ar sprogs Ingušija?“ Išlieka nuojauta, jog ši į Rusijos Federacijos sudėtį įeinanti respublika balansuoja ties riba. Maskva vienareikšmiškai palaiko savo statytinį, buvusį FST darbuotoją M. Ziazikovą, tuo tarpu, kai respublikos teisėsaugos organai beveik atvirai vykdo politinį ir kriminalinį terorą, dorojasi su opozicinių jėgų atstovais. Viskas priklauso nuo to, kiek dar Ingušijos visuomenė kęs susiklosčiusią padėtį. Tiesą sakant, atrodo, jog ingušų kantrybės taurė jau yra perpildyta, o pati respublika vis labiau tampa panaši į parako statinę, galinčią sprogti nuo kiekvienos atsitiktinės žiežirbos. M. Jevlojevo nužudymas tik dar labiau sustiprino šį pavojų. Pačiu blogiausiu atveju Ingušija greitai gali tapti antrąją „1994 metų pavyzdžio Čečėnija“, su visomis atitinkamomis pasekmėmis.
Viktor Denisenko
