Protingiausių Žemės būtybių – žmonių – populiaciją, atrodo, sustabdys kvailiausia ir mažiausia gyvybės forma – bakterijos bei virusai.
Kaip žvelgsime į ką tik Vokietiją bei kitas šalis išgąsdinusį ir agurkus atpratinusį valgyti E. coli bakterijos protrūkį – paprastai ar ieškodami priežastinio ryšio? Jeigu paprastai, tai E. coli 0104:H4 – eilinė žarnyno lazdelė, dar 2002-aisiais aptikta Afrikoje, o 2005 metais – Pietų Korėjoje.
Vis dėlto, jei norime suvokti mikrobų keliamų bėdų esmę, pradėkime aiškintis nuo... pelių. Prieš keletą metų tris Australijos pietines valstijas užpuolė neregėtas pelių antplūdis. Trys milijonai pelių kvadratiniame kilometre – skaičius, tikriausiai sakantis ne tiek daug, kaip faktas, jog naktimis ūkininkų žmonos paniškai bijodavo išeiti laukan, nes kieme tekdavo statyti kojas ant gyvo spurdančio kilimo... Suėdusi visus grūdus laukuose, jūra graužikų puolė ūkininkų sodybas ir tvartus. Po to pelės ėmė graužti elektros laidus, sienų dangas, galiausiai – viena kitą...
Vėliau specialistai nustatė, kad dėl šito pelių antpuolio kaltas pats žmogus. Tais metais buvo išbandyta nauja sėjomaina – palikti dirvonuoti laukai buvo apsėti grūdiniais augalais. Tad laukuose nesuarti liko milijonai urvų, kuriuos, negana to, nuo paukščių ir lapių uždengė pelių mėgstamos grūdinės kultūros, todėl saugūs ir sotūs graužikai ėmė daugintis katastrofišku greičiu. Ir tai vyko trijose Australijos valstijose – teritorijoje, didesnėje negu pusė Europos!
Pandemija – nuo blusų
Laimei, pelės kaip greitai užplūdo, taip staigiai ir išnyko. Ne, ne nuodai ar spąstai išgelbėjo – pati motinėlė gamta pasirūpino, nes, įsidėmėkime, gamta nekenčia išsišokimų. Išbadėję graužikai nusilpo, tapo neatsparūs ligoms. Dėl to, kad pelės gyveno nebe atskiromis šeimomis, o viena milžiniška banda, pelių maras išplito žaibiškai. Tad vos per porą savaičių graužikų populiacija sunyko iki ankstesnio, nepastebimo dydžio. Kai išgyvenusios pelės vėl sugrįžo į savo laukų urvelius vėl gyventi retai susitinkančiomis šeimomis, maras atsitraukė.
Paklausite – o kas gi bendra tarp pelių ir žmonių, žmonijos pabaigos?
Per kelis šimtus tūkstančių metų (manoma, kad tiek laiko egzistuoja dabartinio žmogaus rūšis), žmonių gausėjo labai pamažu. Per keliasdešimt tūkstančių metų žmonių skaičius padidėjo vos iki kelių šimtų milijonų. O ir tas kiekis svyravo, keletą kartų net traukėsi, ypač 1340–1350 metais, kai pasaulį nusiaubė didžiausia mums žinoma maro pandemija (pasaulinė epidemija), kuri pražudė apie trečdalį pasaulio ir du trečdalius tada tankiausiai gyvenamos Europos gyventojų. Juodąja mirtimi vadintą marą platino žiurkės, tiksliau – jų blusos.
Nei vaistų nuo maro, nei higienos priemonių tada dar nebuvo, todėl žmonės iš maro apimtų miestų ėmė bėgti į kaimus, kalnus ar miškus. Ten jie po kelerius metus gyvendavo, vesdami visiškai izoliuotą natūrinį ūkį, iš tolo ietimis, lankais tolyn vydami bet kokį artėjantį atvykėlį.
Atradimai džiugino
Būta ir daugiau pandemijų, bet žmogus protingėjo – ėmė įtarti, kad ligas sukelia nematomi mikroorganizmai, išmoko laikytis higienos ir mažiau apsikrėsti. Po viduramžių, naujausiais laikais, pasipylė mokslo atradimai. Gal nesupyksite už palyginimą, bet kaip ir tos Australijos laukuose saugiai ir sočiai žiemojusios pelės, žmonės tapo aprūpinti maistu, o jų gyvenimas buvo apsaugotas ir prailgintas. Kai po Pirmojo pasaulinio karo žmones pradėta masiškai skiepyti, o po Antrojo pasaulinio pradėti masiškai gaminti tada stebuklingu vaistu atrodę antibiotikai, laikraščių antraštės džiaugsmingai skelbė: „Nuo šiol užkrečiamosios ligos ir epidemijos įveiktos visiems laikams!“
Tad nieko keista, jog žmonių populiacijos skaičius pasaulyje šovė aukštyn, lyg tų Australijos pelių. 1800-aisiais, vos prasidėjus XIX amžiui, žmonijos skaičius persirito per pirmąjį milijardą. Praėjo vos 120 metų, o 1930-aisiais po Žemę vaikščiojo jau 2 milijardai mūsų gentainių. Toliau – visiška velniava. Vos po 70 metų, 2000-aisiais, mūsų buvo jau 6 milijardai, o kaip tik šiomis dienomis skaičius turėjo perkopti per 7 milijardus. Manoma, kad 2025-aisiais Žemėje mūsų glausis 8 milijardai.
Kas mus praretins?
Trumpai tariant, žmonių populiacija augdama yra išsišokusi, kaip tos Australijos pelės. Neseniai apskaičiuota, kad jei augimo progresas nesiliaus, 2600 metais (sutikite, kokia laimė, kad mes visi tuomet jau būsime seniai mirę) žmonių bus privisę tiek, jog visoje sausumoje žmonės išsiteks tik stovėdami vienas šalia kito per vieną žingsnį. Na o nuo pagamintos elektros energijos Žemės rutulys turėtų būti įkaitęs iki raudonumo.
Net ir vaikui aišku, kad taip nebus – mūsų išsišokimui ateis galas. Klausimas tik – nuo ko?
Iki Sovietų Sąjungos žlugimo manėme, kad sunaikinti žmoniją gali branduolinis karas, iki kurio kelis kartus buvo tik per plauką. Bet netikėtai komunizmo blokas žlugo ir pasaulinio branduolinio karo pavojus dingo.
Yra manančiųjų, kad žmoniją, gal net visą gyvybę Žemėje, pražudys iš kosmoso smogusi kokia kometa, arba mus suės atskridę ateiviai – ufonautai. Bet mokslininkai tikina, kad kometų ir asteroidų galime nebijoti, nes visų jų orbitos apskaičiuotos šimtmečiams į priekį, o jei vėliau kokia atlėktų, žmonės, ko gero, bus pajėgūs tokį nekviestą dangaus kūną sunaikinti kosmose.
Ateiviai – tik mitas
Tad belieka tikėti, kad labiausiai tikėtinas mums suvokiamas pavojus – kad išsišokantį žmonių populiacijos augimą, lyg tą pelių jūrą, sustabdys pati gamta. Ir pirmieji ženklai jau yra, tik jų dar nesuvokiame, tarytum toje patarlėje per medžius nematydami miško.
Prieš 30 metų lyg perkūnas iš giedro dangaus apsireiškė AIDS ir ŽIV. Po to nežinia iš kur Afrikoje išlindo mirtinas Ebolos virusas. Neseniai susipažinome su paukščių ir kiaulių gripais. Visus išgąsdino kempinligė. Kaip tik pastarąja apsikrėtusi ir dabar viename Šiaulių apskrities kaime merdi moteris – guli be nuovokos, neatpažįsta artimųjų.
Ne taip seniai medikai prakalbo apie naują džiovos sukėlėją, kuris visiškai atsparus net patiems stipriausiems antibiotikams. O štai dabar – dar ir tas Vokietiją ir kitas Europos šalis išgąsdinęs, agurkus ir kitas daržoves šią vasarą valgyti atpratinęs E. coli bakterijos protrūkis. Beje, šios naujos bakterijos, kuri yra mutavusi, irgi neveikia jokie antibiotikai.
Kalti ir žmonės, patys besigydantys antibiotikais – dėl netinkamo pastarųjų vartojimo išauga ir išplinta nauji, atsparūs vaistams mikroorganizmų štamai. Azijiečių įpročiai valgyti pudingą su šviežiu ančių krauju, tikėtina, padėjo atsirasti naujai gripo viruso atmainai. Būta versijų, kad AIDS virusas atsirado žmonėms mėsinėjant ir valgant beždžiones.
Pasak epidemiologų statistikos, per artimiausius kelerius metus turėtų smogti mutavusių gripo virusų pandemija, pražudysianti daug gyvybių. O ar kils ir kada kitų mirtinų ligų pandemija, nuo kurios nebus vaistų – niekas nesiima prognozuoti.
Ne mes stipriausi?
Šiais civilinės aviacijos ir masinių žmonių susibūrimų laikais mirtį sėjanti pandemija gali išplisti po pasaulį tiesiog per keliolika valandų, o dėl globalizacijos net nebegalėtume kaip viduramžiais pabėgti į izoliuotus kaimus miškuose, nes dėl žmonių gausos tokių vietų paprasčiausiai nebėra, o ir iš natūrinio ūkio šiais laikais nebepragyvensi. Tad mirčių gali būti labai daug.
Nors galima būtų ginčytis, mes, žmonės, save laikome protingiausia gyvybės rūšimi. Protas, be abejonės, padeda daryti atradimus, gerinti mūsų gyvenimą, bet dar klausimas, ar padeda išlikti mums kaip biologinei rūšiai?
Pelėsiai, vienaląstės bakterijos, pusiau negyvi virusai Žemėje gyvuoja jau ketvirtą milijardą metų ir neabejotinai mus pergyvens, nors visiškai neturi proto ir nesinaudoja jokiais išradimais...
