Skirtingai nuo ligų, tokių kaip ankilozė ar maliarija, kurios dažniausiai vargina neturtinguosius ir todėl su jomis neskubama susidoroti, koronavirusas iš karto tapo pirmojo pasaulio problema. Bet tai tik reiškė, kad turtingos vyriausybės nusipirko visas vakcinas, dirbtinio kvėpavimo aparatus ir deguonį.
Ši realybė – pasaulinis išteklių poreikis ir tai, kad turtingos šalys juos kaupė pandemijos metu – sukėlė visuomenės sveikatos ekspertų nerimą. Tačiau, nors politika nuvilia, JT ir kai kurios Europos vyriausybės ragina parengti naujas pasaulines gaires, kurios padėtų užtikrinti, kad kitą kartą pasauliui sektųsi geriau. Turtingos šalys ir toliau nesilaiko Pasaulio sveikatos organizacijos gairių, tokių kaip COVAX plano, kuriuo siekiama užtikrinti vienodas galimybes gauti vakcinas.
Todėl Afrikos ir kitų mažiau išsivysčiusių regionų šalys jaučiasi apleistos pasaulinės sveikatos sistemos ir pradeda galvoti, ką galėtų padaryti pačios. „Žemynas nesėdi sukryžiavęs rankų ir nelaukia, kol ateis COVAX ir jį išgelbės“, – sakė Afrikos ligų kontrolės ir prevencijos centro (CDC) vadovas, Kamerūno virusologas Johnas Nkengasongas.
Greičiau nei COVAX
Kai Afrikos Sąjunga suprato, kad COVAX nepasieks jų laiku, ji sukūrė Afrikos vakcinų įsigijimo darbo grupę (African Vaccine Acquisition Task Team – AVATT). Komanda sudarė susitarimą dėl 400 milijonų vienkartinės „Johnson & Johnson“ vakcinos dozių, nes COVAX sunkiai sekėsi pristatyti pažadėtas „Oksford/AstraZeneca“ vakcinos dozes.
Nigerijos koronaviruso darbo grupės koordinatorius ir buvęs Nigerijos Nacionalinės AIDS kontrolės agentūros generalinis direktorius Sani Aliyu mano, kad Afrikos Sąjungos susitarimai dėl vakcinų iš tikrųjų „buvo daug geresni ir greičiausiai greitesni už COVAX“.
Didesnė problema buvo vakcinų trūkumas. Neturėdama galimybės pati gaminti vakcinos, Afrika buvo priklausoma nuo siuntų (ir geros valios) iš kitur. Problema tapo ypač aktuali, kai Indija sustabdė „Oksford/AstraZeneca“ vakcinos eksportą, todėl daugelis šalių tapo priklausomos nuo aukojamų vakcinų.
Kai kurios Afrikos šalys nori visam laikui pakeisti skiepų įsigijimą, siekdamos pagaminti ne tik vakcinas nuo koronaviruso, bet galbūt net pažangiausią mRNR vakciną nuo tuberkuliozės ar ŽIV.
Naujasis koronavirusas greičiausiai nebus paskutinis toks viską apimantis virusas, todėl Afrika turi turėti galimybę kontroliuoti vakcinų gamybą, sakė Petro Terblanche, Pietų Afrikos bendrovės „Afrigen“, kuri mokys kitus gaminti mRNR vakcinas, generalinė direktorė.
Jos teigimu, juos motyvuoja Vakarų „skiepų nacionalizmo“ nugalėjimas nauja Afrikos „skiepų apsauga“.
Senegalas stato gamyklą, skirtą gaminti vakcinas nuo COVID-19, siekdamas iki 2022 m. pabaigos pagaminti 25 mln. dozių. Ruanda tikisi pritraukti investicijų vakcinų gamybai. Balandžio mėnesį Afrikos Sąjunga ir Afrikos CDC pradėjo partnerystę, siekdami, kad žemynas iki 2040 m. pagamintų 60 proc. vakcinų.
Rūpintis savimi
Pokalbis Europoje ir JAV galimai pasisuko link pasaulinės sveikatos sistemos sutvarkymo, kad kitą kartą ji veiktų geriau, tačiau pasaulio pietuose pasitikėjimas žlunga.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas neslėpė, kad pandemijos metu prioritetas yra Amerika. Tačiau Europa, priešingai (tyčia), paskelbė, kad „niekas nėra saugus, jei visi nėra saugūs“, ir pradėjo rinkti lėšas, skirtas pasauliniam atsakui. Tačiau afrikiečiai nematė, kaip šie pinigai, surinkti buvusių kolonizatorių, kurie tapo vystymosi partneriais, pavirto į realią pagalbą.
„Koronavirusas parodė tikrąjį Vakarų veidą“, – sakė Peteris Waiswa, Ugandos visuomenės sveikatos specialistas ir šalies imunizacijos patariamosios grupės narys. Jis atkreipė dėmesį į šalis, kuriose kaupiamos vakcinos arba atsisakoma pripažinti Indijoje gaminamas „Oksford/AstraZeneca“ vakcinos versijas. „Tai ne tokie Vakarai, kuriais buvome išmokyti tikėti. Tikėti, kad jie demokratiški, teisingi“, – teigė jis.
Kai kurios turtingesnės šalys pripažįsta, kad tai yra problema. Prancūzija ir Vokietija vadovauja siekiui „sustiprinti“ Pasaulio sveikatos organizaciją – pastangoms, tapusioms pasiūlymu dėl pandemijos sutarties, kuri yra aptarinėjama darbo grupės.
„Pagrindinis Vokietijos rūpestis yra didėjantis neatitikimas tarp pasaulio ir PSO lūkesčių, ir de facto PSO pajėgumų, teisiškai, techniškai ir, svarbiausia, finansiškai“, – sakė Vokietijos sveikatos ministerijos atstovas.
Klausimas, ar tokios pastangos ką nors pakeis. Kaip parodė pandemija, nesvarbu, kokie susitarimai ar gairės yra sudarytos popieriuje, jei galingi žaidėjai nenorės padėti krizei prasidėjus.
„Nėra politinės vadovybės, kuri būtų atskaitinga pasauliniu lygiu“, – sakė Lieve Fransen, ES humanitarinio atsako į AIDS epidemiją dešimtajame ir aštuntajame dešimtmetyje architektė ir Pasaulinio kovos su AIDS, tuberkulioze ir maliarija fondo įkūrėja.
Viso pasaulio šalims politinis spaudimas teikti pirmenybę vidaus paklausai yra neišvengiamas. ES šalys, įskaitant Vokietiją ir Prancūziją, ne kartą ignoravo PSO prašymus, įskaitant raginimą atidėti vakcinavimą trečiosiomis dozėmis, kol bus paskiepyta 10 proc. visų šalių gyventojų.
Arba paimkime Indiją. Iš pradžių Delis į pandemiją žiūrėjo kaip į galimybę pademonstruoti savo gebėjimą gaminti vaistus, kovo pabaigoje pasigyręs, kad į užsienį išvežė daugiau vakcinų nei administravo namie. Tačiau kai po kelių savaičių subkontinente išplito delta variantas, vyriausybė greitai uždraudė eksportą.
„Manau, kad Indija tikrai atsimins iš kitų šalių išmoktą pamoką – pirmiausia reikia pasirūpinti savo gyventojais ir tada pažiūrėti, ar gali padėti kitiems“, – apgailestauja K. Srinath Reddy, Indijos visuomenės sveikatos fondo prezidentas.
Vakcinų spraga
Afrikos bėda ta, kad nors jos ryžtas regioniniam savarankiškumui egzistuoja, tačiau ištekliai ir įtaka yra kitas dalykas. Kadangi Afrika neturi daug ekonominės jėgos, žemyno „galimybės daryti įtaką pasaulio mastui yra ribotos“, sakė Nigerijos atstovas S. Aliyu.
„Gerai yra turėti regioninį solidarumą, – pridūrė jis. – Tačiau taip pat svarbu <...> Vakarams suprasti, kad bendradarbiavimas su besivystančiomis šalimis yra labai svarbus siekiant sustabdyti būsimas pandemijas“.
Toks sentimentas praeityje buvo naudingas neturtingoms šalims.
Ligos, tokios kaip Ebola ir Zika, paskatino turtingas šalis suteikti išteklių Afrikai ir Lotynų Amerikai, tikėdamiesi išlaikyti šias grėsmes tuose žemynuose. Nelygios galimybės gauti vaistų nuo ŽIV paragino įkurti Pasaulinį fondą. 2014 m. Ebolos protrūkis padėjo suburti Pasirengimo epidemijai inovacijų koaliciją (CEPI) – fondą, kuris finansavo ankstyvuosius „Modernos“ vakcinos nuo koronaviruso tyrimus.
Tačiau COVID-19 žymi „regresą“ link labiau į tvirtovę panašaus požiūrio į sveikatos saugumą, sakė Gvinėjos prezidento patarėjas Ranu Dhillonas Ebolos protrūkio metu. Vakarų šalys „gali būti linkusios – žingsniu toliau nuo globalizmo – žvelgti į vidų, kad sukurtų geresnius išteklius savo šalyje“, sakė R. Dhillonas, dabar dirbantis Harvardo medicinos mokykloje.
„Big Pharma“ taip pat priešinasi daugumai pasaulio pietų prašymų bendradarbiauti. Kol kas nė viena bendrovė nenori keistis žiniomis nei su Pietų Afrikos mRNR centru, nei su Senegalo koronaviruso vakcinų gamykla, nors „BioNTech“ bendradarbiauja su Ruanda ir Senegalu pagal Europos Komisijos remiamą susitarimą dėl eksperimentinės tuberkuliozės ir maliarijos skiepų.
Kitas gamybos sustojimas rodo, kad Afrika jau įveikia kliūtis ir pradeda laikytis „pirmiausia – aš“ pozicijos.Visgi „Johnson & Johnson“ kartu su Pietų Afrikos gamintoju „Aspen“ atliks buteliukų užpildymo vakcina ir pakavimo proceso etapą, kai paaiškėjo, kad Europa turi paruošti apie 10 mln. dozių iki rugsėjo pabaigos. Buvęs JK ministras pirmininkas Gordonas Brownas apgailestavo, kad tai „neokoloninis požiūris į pasaulinę sveikatą“.
Vis dėlto po skubotų Afrikos Sąjungos ir Briuselio derybų planas buvo nutrauktas, praėjusią savaitę pranešė specialusis pasiuntinys Strive‘as Masiyiwas.
„Dalijimosi nebus“, – sakė jis žurnalistams.
