Prievartavimai, grobimai, žudynės: čečėnų vaikai jau daug metų gyvena akis į akį su karo ir pokario baisumais, rašo Vokietijos savaitraštis „Spiegel“. Tai neįtikėtiname skurde skendinti karta, išaugusi akistatoje su mirtimi.
Pamiršti ekspresyvių Rusijos prezidento žodžių, ištartų Gottorfo pilyje Šlėzvige, kur jis buvo susitikęs su savo draugu Gerhardu Schröderiu, neįmanoma, rašo „Spiegel“. Atsakydamas į žurnalisto klusimą apie situaciją Šiaurės Kaukaze, jis sušnypštė „grynų gryniausia“ vokiečių kalba: „Jau treji metai, kai Čečėnijoje nėra jokio karo. Jūs galite ramiai sau eiti namo. Su Kalėdomis!“
Ir iš tiesų – Čečėnijoje daugiau nebėra karo, pastebi savaitraštis. Nėra aviacijos antskrydžių, tankų, daugiau nebeliepsnoja namai gatvėse. Tačiau liko žmonių grobimai, prievartavimai, areštai ir kankinimai. Vaikai iki šiol žūsta užlipę ant minų, nes jų niekas neišminavo. Neskirta skirta lėšų nei šių vaikų operacijoms, nei protezams. Tai vaikai, kurių tėvai žuvo arba dingo be žinios. Vaikai be stogo virš galvos, be mokyklų, kurias galėtų lankyti. Vaikai, sergantys poliomielitu, tuberkulioze, vėžiu arba pneumonija, rašo „Spiegel“.
Žurnalistė Andrea Jeska pasekė Putino pavyzdžiu, pasakoja savaitraštis. Ji išvyko namo. Tačiau ten ji susikrovė lagaminą ir išvažiavo į Čečėniją, kad savo akimis pamatytų „taikų gyvenimą“. Ji išvydo ypatingosios padėties sąlygomis gyvenančią šalį, visiškai nukraujavusią po dviejų barbariškų karų, nes Rusijos kariuomenė siautėjo lygiai taip pat žiauriai, kaip ir čečėnų separatistai arba Ramzano Kadyrovo, kurį Čečėnijos prezidentu paskyrė Vladimiras Putinas, mirties būriai.
Ištisa karta Čečėnijoje išaugo akistatoje su mirtimi, ir 16-metės Jakhos likimas niekuo neišsiskiria iš kitų: po metų nuo antrosios karinės kampanijos Čečėnijoje pradžios 1999-aisiais rusai subombardavo jos gimtąjį kaimą, pasakoja Andrea Jeska savo naujojoje knygoje „Pamiršti Čečėnijos vaikai“, kurios tekstas iliustruojamas Musos Sadulajevo nuotraukomis.
Namas užgriuvo Jakhą, jos koją sutraiškė nuolaužos. Koją amputavo atlikus vietinę anesteziją, po amputacijos sekė gangrena, vėl amputacija, teko išmokti vaikščioti su protezais. Tačiau tai niekis, palyginti su tuo, ką teko išgyventi jos mažesniajam broliukui, rašo „Spiegel“. 4 metų berniukui buvo diagnozuotas vėžys, po operacijos, per kurią iš smegenų buvo išpjautas maždaug kumščio dydžio auglys, jis neteko akies. Dabar metastazės kelia pavojų antrajai akiai. Motina įbrido į skolas, kad galėtų nuvežti mažylį operuoti į Maskvą. Tėvas žuvo per karą.
Pasak savaitraščio, tai, kad Jakhos likimas panašus į daugelio kitų vaikų, negelbsti jos nuo bendraamžių žiaurumo. Jie svaido į ją akmenis, vadina luoše ir šaukia, kad jai nupjautų ir antrąją koją. Jakha tyli, ji dirba gatvės kioskelyje su savo mama, kad uždirbtų pinigų kasdieniams poreikiams ir skoloms atiduoti. Į klausimą, ko labiausiai gyvenime norėtų, ji atsako taip: „Kad mama daugiau nebeverktų“.
Baisu matyti, kiek tėvų užsisklendė savo skausme, apraudodami savo tautos žūtį, užuot bandę padėti vaikams atsikratyti siaubingų prisiminimų, sakė A. Jeska kalbėdamasi su „Spiegel“ korespondentu.
Žurnalistė lankėsi Čečėnijoje ne kartą. Jos pasakojimas apie sugriautą šalį pripildytas aitraus degėsių, drėgnų griuvėsių ir dūlėjančios žemės kvapo. Ji matė vaikus, „kurie buvo taip apleisti, kad aš net negalėjau prie jų prisiliesti. Akyse atsispindinčios jų sielos buvo žilos. Žilos dulkės iš mirštančių namų dengė jų plaukus ir odą“, - sako ji.
Įvairiais vertinimais – priklausomai nuo politinių pažiūrų – per abu Čečėnijos karus žuvo nuo 10 iki 200 tūkstančių žmonių, rašo „Spiegel“. Naujoji karta praktiškai visa liko be tėvų, tai yra, be maitintojų. Žmogaus teises ginančios organizacijos „Memorial“ vertinimais apie 3500 vyrų buvo nakčia ištraukti iš savo lovų arba sučiupti gatvėje, ir po to jų niekas nebematė. Juos grobė ir rusų okupantai, ir „kadyrovininkai“ – asmeninė paskutiniojo Čečėnijos prezidento kariuomenė, kuri, integruota į oficialias valstybės struktūras, tebekelia siaubą šalies gyventojams.
Europos Žmogaus Teisių Teismas Strasbūre įrodė žmogaus teisių pažeidimo Čečėnijoje faktus, dėl kurių buvo kalti Rusijos kariuomenės atstovai. Įrodymai rėmėsi daugybe liudytojų. „Nesu tikra, kad kas nors Čečėnijoje gaus teisėtą padarytos žalos atlyginimą. Tačiau žinau, kad jie džiaugiasi vien jau dėl to, kad kažkas patvirtino: taip, tai, kas su jumis atsitiko, buvo neteisybė“, - aiškina A. Jeska.
Pasak „Spiegel“, daugelį metų čečėnai jautėsi palikti likimo valiai, nes pasaulio visuomenė tylėjo. „Po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro aktų niekas nesiryžo kalbėti apie genocidą. Visi tik antrino Putino mantrai apie kovą su terorizmu.“ Net ir kai kurios rimtos žiniasklaidos priemonės buvo paveiktos rusų propagandos, mano žurnalistė. Dabar žmogaus teisių gynėjai tikisi pavėluoto teisingumo: šiuo metu Strasbūre nagrinėjimo laukia dar 200 bylų.
Kietasis „karalius Ramzanas“
Daugelis nesupranta fakto, kad šiandien dauguma čečėnų savo viltis sieja būtent su plieniniais 30-mečio prezidento Ramzano Kadyrovo pečiais, rašo „Spiegel“. Tai žmogus, apie kurį „Tautų, kurioms gresia pavojus, bendrija“ sako, kad jo vieta – „karinių nusikaltimų tribunolo teisiamųjų suole, o ne prie valstybės vairo“. Tuo tarpu kai kankinimų aukos pasakoja, jog Kadyrovas mėgo asmeniškai dalyvauti kankinant belaisvius, „karalių Ramzaną“, kuris dar vadinamas „mažuoju Saddamu“, jaunimas laiko „kietu“, teigia savaitraštis.
Jis turi keturias žmonas, namuose laiko liūtą, jo hobis – ne vieno milijono vertės automobilių kolekcija. Jam patinka karingos pozos, jis apsistatęs Mike‘o Tysono ir ilgakojų konkurso „Mis Pasaulis“ dalyvių nuotraukomis. Kadyrovas apiberia jas doleriais, o per šiemet per savo inauguracijos minėjimo iškilmes vaišino jas ikrais ir pusę milijono eurų kainuojančiu šampanu.
Visa tai – ne kas kita, kaip priešistorinės elgesio normos, kai išsilavinimo trūkumas ir neaiškus keršto troškimas sudaro „labai nesveiką mišinį“, mano Jeska. „Amžinas tikėjimas garbe ir vyriškumu, stepių vilko, kuris savo ginklu nužudo galingąjį milžiną, įvaizdis trukdo Šiaurės Kaukazo gyventojams rasti kelią į ilgalaikę taiką“, - sako ji.
Kadyrovas atsidūrė palankioje situacijoje: priešingai nei ankstesni užgrobėjai, po savęs palikę tik nuniokotą mūšio lauką, jis ėmėsi atstatinėti šalį. Groznas, „Kaukazo perlas“, turįs atgimti. Tuo tarpu kai daugelis žmonių iki šiol tebegyvena sugriautuose namuose, kartais net ir be stiklų, plečiasi parodomieji projektai. Vykdant nacionalines „optimizmo įkvėpimo“ programas statomi nauji marmuru išpuošti oro uostai, šen bei ten kyla prašmatnūs namų fasadai, statomi gėlėmis apsodinti bulvarai. Atveria duris kavinės, picerijos, drabužių parduotuvėlės.
„Karas be pėdsakų“ – taip skamba vienų požiūriu ciniškas, kitų – šventas šūkis, kuriuo įvardijamas krašto atstatymas, rašo „Spiegel“. Čečėnijoje vykdoma kone 100 statybinių projektų, 1,5 mln. kvadratinių metrų gyvenamojo ploto turi būti suremontuota. Rusijos vyriausybės teigimu šiemet karo padariniams pašalinti iš viso bus pervesta 200 mln. eurų. Kita lėšų dalis bus skirta iš Kadyrovo fondo. Sklinda gandai, kad šie pinigai naudojant grasinimus buvo surinkti iš eilinių piliečių, įskaitant ir tuos, kurie gavo reparacines išmokas iš Maskvos.
Čečėnijos žemė iki šiol saugo broliškus kapus, o taip pat apie pusę milijono minų, kurias iškasti Rusijos valdžia iš visko sprendžiant nesuinteresuota. Pasak čečėnų humanitarinės organizacijos „Išgelbėkime kartą“ atstovės Zaremos Sadulajevos, reikia šimtų žmonių, kad būtų pašalinti gyvybei pavojingi karo padariniai. Tačiau šiuo požiūriu mažai kas daroma, o priežastys akivaizdžios: Rusija yra minų gamintoja, UNICEF duomenimis jos arsenaluose yra iki 50 mln. minų. Otavoje pasiekto tarptautinio susitarimo, pagal kurį priešpėstinės minos turi būti uždraustos, Rusija taip ir nepasirašė.
Tačiau ne vien tik minos žudo ir žaloja žmones, rašo „Spiegel“: organizacijos „Tautų, kurioms gresia pavojus, bendrija“ duomenimis dėl kokybiško medicininio aptarnavimo trūkumo beveik pusė vaikų Čečėnijoje gimsta nesveiki. Tuberkuliozė, vėžys ir infarktai – labiausiai paplitusios mirties priežastys net tarp visai jaunų krašto gyventojų.
Kas laukia šios prarastos, pasaulio pamirštos kartos? Kas atneš į Čečėniją taiką? Į šį klausimą A. Jeska knygoje atsako Aldy kaimelio mokyklos direktorius: „O kaip tu manai? Taika įsivyraus savaime? Eik ir atmink: taika prasideda tavo galvoje“, - rašo „Spiegel“.
