Prieš dvejus metus Palestinos autonomijos premjeras Salamas Fayyadas, pristatydamas savo vyriausybės programą, užsibrėžė tikslą sukurti tokią valstybės institucinę sąrangą, kuri užtikrintų pilietines ir politines gyventojų teises bei tarptautinį valstybės pripažinimą. Atrodo, kad Palestina laikosi numatyto plano: rugsėjo mėnesį jos prezidentas Mahmudas Abbasas įteikė Jungtinėms Tautoms prašymą pripažinti Palestinos valstybę visateise šios organizacijos nare su 1967 metų sienomis ir sostine Rytų Jeruzale.Toks Palestinos žingsnis sulaukė griežtos Izraelio kritikos: jis M. Abbaso veiksmus pavadino vienašališkais ir galinčiais sukelti naują smurto bangą regione. Panašios pozicijos laikosi ir JAV prezidentas Barackas Obama, jis pažadėjo vetuoti Palestinos prašymą Saugumo Taryboje ir paragino Palestiną grįžti prie derybų stalo su Izraeliu. Derybos buvo nutrauktos praėjusiais metais Tel Avivo vyriausybei atnaujinus žydų nausėdijų statybą Vakarų Krante. Kita vertus, Baltieji rūmai ir toliau spaudžia Izraelį stabdyti nausėdijų plėtrą, o naujus premjero Benjamino Netanyahu planus dar pastatyti per 2000 gyvenamųjų namų Rytų Jeruzalėje ir Vakarų Krante pavadino nekonstruktyviais ir bloginančiais esamą padėtį.
Savo ruožtu Europa, reaguodama į Palestinos pripažinimo klausimą Jungtinėse Tautose, yra pasidalijusi į „už“ ir „prieš“. Vokietija palaiko JAV ir Izraelį ir pasisako už tai, kad Palestinos pripažinimas Jungtinėse Tautose turėtų būti sprendžiamas tik tada, kai bus pasiektas aiškus susitarimas Palestinos ir Izraelio taikos derybose. Priešingos pozicijos laikosi Prancūzija: ji pasisako už stebėtojos statuso Palestinai suteikimą Jungtinėse Tautose, aiškaus taikos derybų tvarkaraščio sudarymą ir aktyvesnį Artimųjų Rytų ketverto (JAV, Rusija, ES, JT) vaidmenį jose.
Šiame kontekste Palestinos valstybingumo pripažinimas Jungtinėse Tautose ar stebėtojos statuso suteikimas neišspręstų tų problemų, kurioms sprendimo rakto Palestina ir Izraelis neranda jau šešiasdešimt trejus metus. Tokie klausimai kaip sienų nustatymas, Jeruzalės miesto kontrolė ar saugumo garantijos turi būti sprendžiami abiem pusėms susėdus prie derybų stalo. Tiek vieni, tiek kiti sutinka, kad konfliktas baigsis, kai bus sukurtos dvi atskiros valstybės, ir šis principas jau yra įtvirtintas 1993 m. Oslo nutarimuose. Per šį laikotarpį įvyko antroji intifada, o 2006 m. „Hamas“ laimėjo Palestinos parlamento rinkimus, tačiau dviejų valstybių idėją ir toliau palaiko diduma izraeliečių ir palestiniečių (http://truman.huji.ac.il/poll-view.asp?id=325).
Kita vertus, lieka neatsakyti keli esminiai klausimai. Pirma: su kokiomis sienomis būtų pripažinta Palestinos valstybė? Palestina siekia, kad Jungtinės Tautos pripažintų jos valstybingumą su sostine Jeruzale ir sienomis, kurios buvo iki 1967 metų karo. O Izraelis šias teritorijas, prisijungtas po Šešių dienų karo, laiko savo valstybės dalimi. Anot buvusio Izraelio užsienio reikalų ministro Shlomo Ben Ami, taika galėtų būti pasiekta, jei Izraelis laikytųsi principo, kuris buvo įgyvendintas sudarant taikos sutartis su Egiptu ir Jordanija, t. y. aneksuotas teritorijas perduodant Palestinai. Taip, anot jo, būtų sudaryta taika ir susitaikymas ne tik su Palestina, bet ir su visu arabų pasauliu.
Antra, su kuo vyktų tolesnės derybos: M. Abbaso vadovaujama partija „Fatah“ ar islamistų judėjimu „Hamas“? Nors M. Abbaso populiarumas po apsilankymo Jungtinėse Tautose gerokai išaugo, jis gali greitai ir smukti, jei Saugumo Taryba vetuos Palestinos prašymą ar nepateiks kitos alternatyvos. Tokia situacija galėtų pasinaudoti „Hamas“, pasisakanti už Izraelio sunaikinimą ir vienos valstybės – Palestinos – sukūrimą. Nerimą kelią ir pavasarį tarp „Hamas“ ir „Fatah“ sudaryta Palestinos vienybės sutartis, kuria politinės jėgos siekia panaikinti buvusius nesutarimus ir bendromis jėgomis siekti Palestinos valstybės sukūrimo. Siekdamas visų politinių jėgų suartėjimo M. Abbasas pažadėjo, kad bus formuojama nauja vyriausybė ir skelbiami nauji rinkimai. Nors šiuo metu „Hamas“ įtaka ir populiarumas yra gerokai sumažėję, reikėtų neatmesti ir tos galimybės, kad nauji rinkimai gali atnešti netikėtumų, kokie įvyko 2006 metais. Išsipildžius tokiam scenarijui Izraelio motyvacija atnaujinti derybas dar labiau sumažėtų, o padėtis regione taptų sunkiai prognozuojama.
Vis dėlto Palestinos prezidento M. Abbaso mūšis Jungtinėse Tautose sulaukė nemažo tarptautinės bendruomenės palaikymo. Nors svarstant Palestinos klausimą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje jai žadamas pralaimėjimas, sulaukusi neigiamų žinių iš Saugumo Tarybos greičiausiai Palestina savo valstybingumo klausimą kels Generalinėje Asamblėjoje, kurioje veto principas negalioja ir balsų daugumą jai galėtų garantuoti ne tik Rusijos, Lotynų Amerikos, Afrikos, Azijos, bet ir kai kurių Europos valstybių pritarimas. Palestinos pozicijas stiprina ir Izraelio nesutarimai su Turkija ir Egiptu – tradicinėmis sąjungininkėmis regione.
Kol kas sunku prognozuoti, kaip toliau klostysis įvykiai, tačiau M. Abbaso kreipimasis Jungtinėse Tautose žymi naują lūžį Palestinos ir Izraelio konflikte, ir jis gali atnešti tiek teigiamų, tiek neigiamų pasekmių. Dabartinė situacija ir didžiųjų pasaulio valstybių spaudimas galėtų paskatinti abi tautas atnaujinti derybas ir ieškoti sprendimo būdų, kurie būtų priimtini abiem pusėms. O neigiama reakcija ir alternatyvių sprendimų Jungtinėse Tautose nebuvimas sustiprintų regione radikaliąsias islamistines ir teroristines grupuotes, kurios nieko gero neatneštų ne tik palestiniečiams ar izraeliečiams, bet ir visai tarptautinei bendruomenei.
