Taip atsitiko, jog apie įvykių Gruzijoje pradžią aš sužinojau nedideliame Latvijos mieste Valmieroje, čia vykstančioje vasaros mokykloje. Rugpjūčio 8 dieną po pirmųjų paskaitų ruošiamės vykti į Estiją. Turėdamas laisvą minutę nutariau panaršyti internete – čia ir sužinojau apie karinius veiksmus Pietų Osetijoje.
Deja, man teko tapti blogą žinią nešančiu pasiuntiniu – pasitikęs savo kolegą Levaną iš Telavio miesto tik tiek ir pasakiau: „Labai norėčiau klysti, bet, atrodo, jog tavo šalyje prasidėjo karas“. Jis nenorėjo manimi tikėti (o aš ir pats nenorėjau tikėti savimi), bet informaciniai pranešimai, perpildantys internetinę erdvę, bylojo apie tai, jog Gruzija vykdo karinę operaciją prieš Rusijos palaikomą separatistinę Pietų Osetijos respubliką.
Estijoje, Narvos mieste, gyvenome su Levanu viename kambaryje. Vakarais mūsų būstas studentų bendrabutyje virsdavo improvizuotu spaudos centru. Bandėme surinkti ir išanalizuoti visą įmanomą informaciją – ieškojome tiesos trupinius tiesmukoje Rusijos propagandoje, žiūrėjome, ką apie konfliktą rašo Vakarų viešo informavimo priemonės. Ypatingai siekiau, kaip į įvykius Gruzijoje reaguojama Lietuvoje. Džiaugiausi, jog mūsų šalis tiesia pagalbos ranką Tbilisiui.
Beveik visi Gruzijos informaciniai portalai buvo blokuoti, bet mes su Levanu vis tiek sugebėdavome rasti internete televizinius kanalo „Rustavi 2“ naujienas (nors jos ir būdavo patalpinamos tenai pavėluotai). Prisimenu, kaip pasibaigus pirmajai konflikto dienai, artėjant antrai valandai nakties sėdėjome prie kompiuterio ir žiūrėjome įvykių Šiaurės Osetijoje kadrus. Levanas trumpai, neatitraukdamas akių nuo ekrano, vertė man, apie ką kalba Gruzijos televizijos komentatoriai. Dar ankščiau – tą patį vakarą – jam parašė žinutę jo geriausias draugas – rezervistas. Draugas rašė, jog yra kovinėje pozicijoje ir net neįsivaizduoja, kas bus toliau.
Bandžiau užjausti Levaną, nors ir supratau, kad negaliu net įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmogus, kurio šalyje vyksta karas. Kita vertus, dėl mano kambarioko išgyvenimų karas nebuvo abstraktus ir tolimas. Levano šalyje vyko tragedija – jutau tai labai aštriai. Bandėme suprasti ir išanalizuoti, kaip toliau klostysis įvykiai. Žinojome, jog aktyviai sureaguos Baltijos šalys, Lenkija. Numanėme, jog Gruziją palaikys ir Ukraina. Iš esmės, taip ir atsitiko. Tačiau labiausiai neramino jau tradiciškai vangi didžiųjų Vakarų šalių reakcija. Rusijos veiksmai šiame konflikte, kaip jau įprasta, buvo grubūs ir įžūlūs. Maskva tiesiog įrodė, kad jos kalbos apie Gruzijos teritorinio vientisumo pripažinimą ir gerbimą yra tik veidmainystė, o taip vadinamieji Rusijos „taikdariai“ yra aktyvūs konflikto dalyviai, turintys savo interesus.
Stebėdami konflikto eigą prisiminėme nemažai istorinių analogijų. Rusijos pareiškimai apie „būtinybę apsaugoti savo piliečius“ labai priminė Sovietų Sąjungos argumentą, 1939 metų rugsėjį įsiveržiant į Vokietijos triuškinamos Lenkijos teritoriją. Teko prisiminti ir tragiškus sausio 13 dienos įvykius – tada viso pasaulio dėmesį į save irgi atitraukdavo kitas įvykis – karas Irake (dabar – Olimpinės žaidinės Kinijoje). Įvykiuose Gruzijoje tikrai nesunku įžvelgti grėsmingas tendencijas. Visai pagrįstai bijoma, ar Gruzija netaps „naujojo Miuncheno“ auka. Tai gali atsitikti, jei didžiosios Vakarų valstybės tiesiog paaukos šią Kaukazo šalį Rusijai. Tokio žingsnio pasekmės būtų tiesiog katastrofiškos – niekas negalėtų garantuoti, jog po to neateitų Ukrainos (dabar kaip tik ruošiama dirva konfliktui dėl Krymo) ar Baltijos šalių eilė.
Dalyvaudama konflikte Gruzijoje Rusija tiesiog tikrina, kiek daug jai gali būti leista. Kartu taip pasireiškia imperinė Maskvos nostalgija, kuri ypatingai puoselėjama pastaruoju metu. Rusija vėl pasijuto stipri, tačiau, deja, šis jausmas jai kartu asocijuojasi su nebaudžiamumu. Galima ilgai ginčytis, kas labiau kaltas dėl įvykių, prasidėjusių rugpjūčio 8 dieną. Rusija kaltina Gruziją susitarimų laužymu ir agresija, bet pati nenori pripažinti, jog visą tą laiką, su savo „taikdarių“ palaikymu, vykdė tylią Pietų Osetijos ir Abchazijos teritorijų aneksiją – laisvai dalijo nepripažintų respublikų gyventojams pasus.
„Ačiū už palaikymą“, – vieną kartą tomis sunkiomis jam dienomis pasakė man Levanas. Aš susimasčiau. Lyg ir nedariau nieko ypatingo – tik užjaučiau jį dėl įvykių jo šalyje, padėdavau rasti informaciją ir pan., tačiau kartais tai irgi gali būti labai svarbu. Galiausiai, kiekvienas iš mūsų gali palaikyti Gruziją ir tam nereikia jokių ypatingų žygdarbių. Išreikšti paramą Tbilisiui yra paprasčiau, negu gali atrodyti – šiuo metu įmanoma pasirašyti atitinkama peticiją internete (http://www.peticija.lt/visos/1669) ar tiesiog nusipirkti „Borjomi“ ar gruziniško vyno butelį. Tai irgi tam tikros paramos išraiška, kurią, aš tikiuosi, Gruzija pajus šią sunkią savo istorinio kelio minutę.
Viktor Denisenko
