Keturi pabėgėlių žingsniai
Amerikiečių informacinis biuletenis VOX mini keturis žingsnius, kuriuos dažniausiai daro visi šiandien į Europą besiveržiantys pabėgėliai. Pirmą žingsnį galima apibūdinti kaip pabėgimą. Tai tas momentas, kai žmogus nusprendžia palikti namus ir įgyvendina šį sprendimą. Šis žingsnis būna nulemtas baimės dėl savo ir savo artimųjų gyvybės. Iš esmės toks sprendimas yra priimamas situacijoje, kai žmogui tampa pavojinga likti ten, kur jis gyvena. To priežastimi gali būti karas (Sirijos variantas) ar valdžios sankcionuotos represijos (Eritrėjos atvejis).
Kitas žingsnis – tai, kas nutinka po pabėgimo. VOX pažymi, kad dažnai (bet nebūtinai) pabėgėliai atsiduria specialiose pabėgėlių stovyklose, kur gyvenimas irgi nėra rožėmis klotas. Perpildytose stovyklose dažniausiai yra tik minimalios sąlygos gyventi, taip pat stokojama aiškesnių perspektyvų. Reikia suprasti, kad ir valstybės, kurių teritorijoje atsiranda pabėgėlių stovyklos, dėl to nesidžiaugia, joms tai irgi yra didelė našta, kuri dažnai lemia ir atitinkamą požiūrį į pabėgėlius.
Trečias žingsnis – pasišalinimas iš stovyklos, ieškant geresnių galimybių ir sąlygų. Tam ryžtasi nemažai pabėgėlių – nesvarbu, kad tolesnė kelionė irgi yra gana pavojinga ir nesuteikia tvirtų geresnio gyvenimo (ar apskritai – gyvenimo) garantijų. Štai šis žingsnis finansiškai ir maitina šešėlinį pabėgėlių gabentojų verslą.
Ketvirtas žingsnis atitinka tai, kas dabar yra Europos dėmesio centre. Pasiekę Europos krantus pabėgėliai stengiasi prasiveržti į turtingesnes Europos Sąjungos valstybes, tikėdamiesi pradėti ten gyvenimą iš naujo. VOX pažymi, kad veržtis į Vokietiją, Austriją ar Jungtinę Karalystę pabėgėlius verčia ir prastai veikianti, su milžinišku krūviu nesusitvarkanti pabėgėlių priėmimo sistema Pietų Europos valstybėse. Pavyzdžiui, Graikijoje jų laukia tokios pačios perpildytos pabėgėlių stovyklos ir pan.
Painūs pabėgėlių keliai
Daug kas žino arba bent jau girdėjo, iš kokių regionų plūsta į Europą besiveržiantys pabėgėliai. Dauguma jų yra kilę iš Sirijos, tačiau ne tik ši valstybė „kalta“ dėl esamos krizės. Kad pabėgėlių skaičius didėja, sąlygoja nerami situacija Afganistane ir masiniai žmogaus teisių pažeidimai Eritrėjoje. Turimais duomenimis, tarp pabėgėlių, kurie jūros keliu pasiekia Pietų Europą, išeiviai iš šių trijų šalių sudaro 62 procentus. Pažymima, kad likusieji pabėgėliai atkeliauja iš kitų politiškai ar ekonomiškai nestabilių kraštų – Libijos, Sudano, Pakistano, Nigerijos, Irako, Irano, Darfūro, Somalio. Tarp pabėgėlių, bandančių prasibrauti į turtingesnes Europos Sąjungos valstybes, minimi ir migrantai iš Kosovo.
BBC portalas yra paskelbęs žemėlapį, kuriame pažymėti painūs pabėgėlių keliai. Jis atskleidžia, kad pagrindiniai pabėgėlių srautai veržiasi į Turkiją, Egiptą, Libiją, Libaną, Jordaniją ir Maroką. Būtina priminti, kad, kaip aš ir rašiau savo ankstesniame straipsnyje, šiuo metu daugiausia pabėgėlių yra stovyklose Turkijoje (apie 2 mln. žmonių), Libane (apie 1 mln.) ir Jordanijoje (apie 600 tūkst.). Iš šių valstybių pabėgėliai (dažnai – nelegalių gabentojų laivais) bando pasiekti Europą. Toliau jie veržiasi į žemyno gilumą per Ispaniją, Italiją, Maltą ir Graikiją.
Tolimesnis pabėgėlių kelias Europoje irgi yra daugiau mažiau girdėtas ir žinomas. Minėtoje BBC publikacijoje pateikiamas žemėlapis su populiariausiu maršrutu (kuris ir atsidūrė visuotinio dėmesio centre). Jis driekiasi iš Graikijos per Makedoniją ir Serbiją į Vengriją (arba alternatyvus maršrutas: Serbija–Bosnija ir Hercegovina–Kroatija–Slovėnija). Toliau migrantai siekia patekti į Austriją ir Vokietiją. Dabar, kai Vengrija gana aktyviai kovoja su migrantų srautais, alternatyvus maršrutas įgyja vis daugiau populiarumo.
Pabėgėlių krizė – kodėl dabar?
Dabartinei situacijai Europoje jau tvirtai prigijo „pabėgėlių krizės“ pavadinimas. Tačiau vienas iš esminių klausimų – kodėl ši krizė kilo būtent dabar? Sutariama, kad atsakant į šį klausimą neįmanoma nurodyti kokios nors vienos priežasties. Iš esmės tenka kalbėti apie įvairių aplinkybių sąveiką.
Negalima teigti, kad ši krizė buvo visiškai netikėta. Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra jau ne pirmus metus fiksuoja pasaulyje drastiškai augantį pabėgėlių ir perkeltų asmenų (žmonių, kurie paliko savo būstą, tačiau liko savo šalies teritorijoje) skaičių. Šiais metais tokių žmonių padidėjo iki 60 milijonų.
Europinė statistika, pateikta BBC publikacijoje, šiuo momentu atrodo taip: per 2015 metų sausio–rugpjūčio mėnesius Europos Sąjungos sieną kirto beveik 350 tūkst. pabėgėlių. Per visus praėjusius metus į ES atvyko 280 tūkst. pabėgėlių. Čia būtina akcentuoti, kad šiuo atveju kalbama apie oficialiai užregistruotus migrantus. Realūs skaičiai gali būti dar didesni. Be to, srautas gali ir toliau augti – prisiminkime, kad vien Turkijoje, Libane ir Jordanijoje stovyklose yra beveik 3,6 mln. pabėgėlių.
Kaip ir anksčiau, taip ir dabar esmine pabėgėlių srautų augimo priežastimi tampa užsitęsęs nestabilumas – karas, nekontroliuojamas smurtas – vienoje ar kitoje valstybėje. Jau cituotoje publikacijoje VOX portale pažymima, jog dabartinę krizę sąlygojo vadinamasis Arabų pavasaris, kuris iš tikrųjų neatnešė jo paliestoms valstybėms demokratijos, tačiau išbalansavo padėtį regione. Su Arabų pavasario įvykiais siejamas ir kruvinas pilietinis karas Sirijoje. Kitas esminis veiksnys – tokių teroristinių organizacijų kaip „Boko Haram“ ar „Islamo valstybė“ stiprėjimas.
VOX taip pat akcentuoja, kad ypatingą vaidmenį dabartinėje krizėje atliko ir Libija. Nors pabėgėlių skaičius iš šios valstybės nėra toks didelis kaip iš kitų neramių kraštų, Muammaro Gaddafio režimo žlugimas atvėrė kelią pabėgėliams per šios valstybės teritoriją. VOX teigimu, M. Gaddafio režimas atliko barjero, kuris neleido pabėgėlių iš Afrikos į Europą, vaidmenį. Darė jis tai ne už dyką, tačiau tai leido ES ilgus metus nesukti sau galvos dėl pabėgėlių iš juodojo žemyno problemos. Kai 2011 metais nebeliko M. Gaddafio režimo, nebeliko ir barjero.
Sprendimo gairės
Esminė problema yra ne tik smarkiai išaugęs migrantų skaičius, bet ir tai, kad kartu su pabėgėliais (žmonėmis, kurie bėga nuo karo ar prievartos) į Europą bando prasmukti ir vadinamieji ekonominiai migrantai (žmonės, kurie ieško geresnio gyvenimo). Viena iš aktualių užduočių Europai šiandien yra atskirti vienus nuo kitų ir suteikti pagalbą tiems, kam jos iš tikrųjų reikia. Nėra naujiena ir tai, kad dėl pabėgėlių kyla nemažai baimių – nerimaujama, kad su dabartiniu pabėgėliu srautu į Europą gali patekti potencialūs teroristai (buvę „Islamo valstybės“ kovotojai), radikalūs islamistai ir pan.
Klausimas, kaip įveikti pabėgėlių krizę, išlieka aštriausias Europos Sąjungos darbotvarkėje. Rugsėjo pabaigoje buvo paskelbtas prioritetinių veiksmų sąrašas. Šių veiksmų Europos Sąjunga planuoja imtis per artimiausius šešis mėnesius, siekdama suvaldyti krizę. Sutarta, kad dėmesys bus skirtas migrantų identifikavimui (t. y. ekonominių migrantų atskyrimui nuo tikrų pabėgėlių), išorinės ES sienos kontrolės sustiprinimui, europinių biudžetinių asignavimų didinimui labiausiai krizės paveiktoms ES valstybėms (prie 73 mln. eurų, kurie šiemet jau buvo skirti, numatoma pridėti dar 100 mln.), finansinės paramos skyrimui ne ES šalims, patiriančioms didžiausią šios krizės naštą (1 mlrd. eurų Turkijai ir 17 mln. eurų Serbijai ir Makedonijai), ir pan. Taip pat buvo priimtas sprendimas apie papildomą 120 tūkst. pabėgėlių perkėlimą iš Graikijos, Italijos ir kitų su pabėgėlių krize susidūrusių šalių į šios krizės tiesiogiai nepaliestas Europos Sąjungos valstybes. Tikimasi, kad šie veiksmai leis atverti kelią krizės stabilizavimui ir įveikimui.
