Faktai apie Libijos Džamahirija
BVP vienam gyventojui - 14.192 $.
Kiekvienam šeimos nariui valstybė kasmet moka $ 1.000 dotacijų.
Bedarbio išmokos - 730 $.
Medicinos seselės alga - $ 1,000.
Už kiekvieną naujagimį mokama $ 7.000.
Jaunavedžiams buto įsigijimui dovanojama $ 64.000.
Vienkartinė finansinė pagalba privataus verslo atidarymui - 20 000 $.
Švietimas ir medicina yra nemokama.
Švietimas ir stažuotės užsienyje - valstybės sąskaita.
Daugiavakėms šeimoms - parduotuvių tinklas su simbolinėmis pagrindinių maisto produktų kainomis .
Už produktų su pasibaigusiu terminu realizaciją - didelės baudos arba įkalinimas.
Yra dalis vaistinių, kuriose vaistai dalinami nemokamai.
Už medikamentų falsifikavimą - mirties bausmė.
Komunalinių mokesčių nėra.
Elektra namų ūkiams nekainuoja.
Pardavimas ir alkoholio vartojimas yra draudžiamas.
Suteikiamos beprocentinės paskolos automobilių ir butų įsigijimui.
Spekuliacijos nekilnojamu turtu yra draudžiamos.
50% automobilio įsigijimo kainos apmoka valstybė (kovotojams - 65%).
Benzinas yra pigesnis už vandenį. 1 litras benzino - 0,14 $

Nereikėtų pamiršti, kad sprendžiant Libijos krizę aktyviausiai reiškiasi tos šalys, kurioms po II-ojo pasaulinio karo atiteko kolonijos Libijoje. Tai Prancūzija (kuriai priklausė Fresano provincija), Didžioji Britanija (jai priklausė Tripolitanija ir Kirenaika), Italija (kuri nuo 1911 m. iki 1934 m. buvo okupavusi visas tris provincijas - Tripolitaniją, Kirenaiką ir Fresaną). Ir, žinoma, JAV, be kurių įsikišimo neapsieina nė vienas tarptautinis karinis konfliktas.

Prasidėjus neramumams Libijoje, mane nustebino ten dirbančių specialistų iš Europos bei aplinkinių valstybių gausa . Uostai, aerouostai, sausumos sienos perėjimo punktai buvo tiesiog užsikimšę bėgančių nuo “taikios revoliucijos„ žmonių srautais.
Tiesa, Lietuvoje ir “demokratinėse” valstybėse buvo nutylima, kad bėga ten dirbę užsieniečiai, kaip nutylima, nors ir rodoma per visus pasaulio TV kanalus, jog “revoliucija” - su kulkosvaidžiais, zenitinėm patrankom, granatsvaidžiais, “kalašnikovais” (dabar jau ir su NATO bei JAV “Tomahawk’’ų” ir bombų “orkestru”…)
Vieno "Tomahawk'o" kaina - 600 000 dolerių. "Taikios revoliucijos" palaikymui jau paleista apie 160 šių "paukščių", o tai yra 96 milijonai USD. Su "taikingų" NATO naikintuvų skrydžiais, neskraidymo zonos palaikymui, griaunant žemės ūkio technikos sandėlius ir net kardiologijos centrą (rodė BBC world), "demokratijos " eksportas į Libiją kainuoja apie 1,6 MILIJARDO DOLERIŲ kasdien!
Už tuos pinigus pusmetį būtų galima maitinti visu alkstančius Afrikos vaikus. Tik krikščioniškos "demokratijos" nešėjams mirštantys vaikai - nė motais. Jiems svarbiau Libijos naftos verslovės ir numatomi pelnai iš Libijos gamtos turtų...
Tokia yra TIKROJI KAPITALIZMO perkreipta fizioniomija...
užeikite į google.lt ir padarykite užklausas šiom temom:
---
X-Failai-piramidės poveikis
Atrodo, kad globalistai stato teroristinio karo spektaklį
Kodėl Libijoje prasidėjo karas
R. Alaunis: kas iš tikrųjų vyksta Libijoje?

не враг он мnе

Kad Libijos "socialistinės džamachirijos vadas" yra paranoiškas diktatorius nežino gal tik Hugo Čiavezas, Fidelis Kastro ar koks Hitlerio gerbėjas Anatolijus Lukašenka bei panašūs. Na, gal dar Silvio Berluskonis to nežinojo:), nors šis "gudrutis" prie "raudonųjų" nepriskirtinas.

Per dabartinį, jau karinį konfliktą Muammaras Gaddafis nuolat paraginamas atsistatydinti. Situacija tokiam žingsniui gali būti keblesnė, negu iš šalies gali atsrodyti. Nemanykime, kad jo aplinkoje vien neišprusę nevėkšlos. Taip tikrai nėra. O juk būtent patys artimiausi geriausiai žino savo vado silpnasias vietas ir net nereikia abejoti, kad karts nuo karto jomis pasinaudoja. Paranojišką silpnaprotį nukreipti kur nors ar kuo nors įtikinti nėra sunku, jei atsiranda tokių, kurie sugeba tą subtiliai ir neįkyriai padaryti. Net nereikia abejoti, kad ne tik M.Gaddafis, bet ir jo aplinka vartėsi, kaip inkstai taukuose. Ji žino, kad žlugus režimui, visas tas jų rojus gali išgaruoti kaip dūmas. Dabar M. Gadafis yra saugomas ne tik 40 gražuolių, bet ir tų, kurie jį saugo gal ir nuo jo paties veiksmų. (Gal panašiai, kaip yra saugoma buvusi D.Kedžio sugyventinė) Aišku tam tikra veikimo laisvė diktatoriui vizualiai yra palikta, tačiau tikros sprendimų laisvės jis gal jau kuris laikas gali nebeturėti.

Istorija šiuo atveju yra labai keista dar ir dėl labai didelio vieningumo vykdomoms karinėms akcijoms. Tie pypsėjimai kurie retsykiais išgirstami iš Maskvos, Pekino, Venesuelos ar net Turkijos gali būti labiau deklaratyvūs, negu tikrai nuoširdūs. Pagalvokite tik apie tai, kad net Arabų lygos šalys nusisuko nuo to, buvusio karine prasme labai galingo musulmonų šalies diktatoriaus. Gal net ir joms jis kėlė tam tikrą nerimą savo nenuspėjamais veiksmais. Šiuo metu Libijos revoliucinis vadas yra aklavietėje. Gal jam vis dar sapnuojasi, kad kažkokiu stebuklingu būdų jam pavyks atverti galine sieną ištarus kokį burtažodį: "Sezamai atsidaryk". Tai tik sena arabų pasaka. Realybėje viskas yra kitaip ir kur kas svarbiau kitokie įvairūs interesai. Taip, interesai, kurių bene pats svarbiausias pašalinti tokį kruviną diktatorių , ilgą laiką rėmusį terorizmą Žemėje iš posto bei apsaugoti Libijos liaudį, kuri nepatenkinta režimu nuo "išskerdimo kaip šunis", ką buvo žadėjęs labai įsijautęs į savo visagalybę M.Gaddafis. Iš tos jo karinės galybės greitai liks tik metalo laužas.

Tikėkime, kad Libijos tauta iš jo iškals ne kardą, o plūgą. Taip ir bus, jei tos šalys, kurios dabar klupdo ant kelių režimą, nenusisuks nuo Libijos gyventojų interesų ir sudarys sąlygas laimėti šalyje demokratiniu būdu išrinktai valdžiai be didesnio susipriešinimo ir kraujo praliejimo.