Oksana Laurutytė
Dvi savaites Odesoje viešėjęs žurnalistas ir rašytojas Svajūnas Sabaliauskas tikina: šiame Ukrainos mieste mielai apsigyventų, rašo savaitraštis „Šiauliai plius“. Lietuviai Odesoje mylimi, kainos nesikandžioja, o kultūrinis gyvenimas – verda. Kokio dydžio kyšį duoti, kad išvengtum mobilizacijos, kodėl nereikia pasitikėti taksistais ir kodėl odesiečių provokacijos neveikia?
Į Odesą – paplaukioti vertingiausiame purve
Atsipūsti į Odesos sanatoriją „Kujalnik“ žurnalistas ir knygų leidėjas Svajūnas Sabaliauskas išvyko vos į leidyklą atidavęs naują parengtą knygą. Jam buvo smalsu sužinoti, kaip jaučiasi kariaujančios valstybės žmonės, gyvenantys toliau nuo karo zonos. „Žinoma, ketinau ir pagyventi kurorte, pakvėpuoti jodu, pasimėgauti poilsiu. „Kujalnik“ purvas pripažintas vertingiausiu pasaulyje. Kadangi kainos ir kokybės santykis šiuo metu neblogas, tai ir važiavau į Ukrainą tame purve paplaukiot“, – šypteli pašnekovas.
Dvi savaites Svajūno gyvenimas sanatorijos „liukso“ kambaryje, maistas ir įvairios procedūros atsiėjo apie 1,5 tūkst. Lt. „Ramybė, grožis, trykštantis mineralinis vanduo, neblogas maitinimas, gyvenimas be mobiliojo telefono ir interneto ryšio – toks poilsis yra idealus“, – sako jis.
Ištiesęs magnetuką, ant kurio pavaizduotas Nacionalinis akademinis Odesos operos ir baleto teatras, vyras sako per dvi savaites viename gražiausių pasaulio operos ir baleto teatrų lankęsis net kelis kartus. Bilietas į teatrą, sėdint pirmose eilėse ar prabangiose ložėse, tekainuoja apie 40 Lt.
Odesos miesto muziejaus gidas, kurio paslaugą gali užsisakyti už 50 grivinų (apie 10 Lt) pasakojo, kad pirmasis Odesos teatras pastatytas 1810 metais, apie kurį dar rašė A. Puškinas, 1873 metais sudegė. Kilmingi odesiečiai negalėjo gyventi be teatro, tad pasikvietė Vienos architektus.
Per 15 metų pastatytas teatras buvo pripažintas ketvirtu gražiausiu pasaulio operos ir baleto teatru. Tam, kad teatre gaisro metu nežūtų žmonės, jame iki šiol yra 300 durų. „Niekaip nesuprasdavau, kodėl teatre tiek daug, taip vadinamų ,„bilietininkių“. Jos atidaro ložės duris, įleidžia tave, tada vėl duris uždaro. Išeiti laisvai gali, bet pats į ložę neįeisi“, – sako Svajūnas.
Teatras baigtas rekonstruoti 2007 metais ir tviska prabanga. „Įsivaizduoju, kaip žmonės jame jautėsi prieš šimtą metų, jei dabar besižvalgydamas tegali aikčioti iš nuostabos“, – sako pašnekovas.
Pinigai nuvertėjo per savaitę
Svajūnas sako Odesoje patyręs, kaip akyse nuvertėja Ukrainos nacionalinė valiuta. Per dvi savaites grivina nuvertėjo kone trečdaliu, nes bankas ją „atrišo“ nuo JAV dolerio. Atvykus į Odesą ir norint sužinoti, kokia prekės kaina bus litais, teko sumą dalyti iš keturių, o po savaitės išvykstant jau iš penkių.
Žurnalistas sako, kad nuvykus į Odesą nereikėtų pasitikėti taksistais. Jie meluoja, kad mikroautobusai, troleibusai, maršrutiniai autobusai nevažiuoja, kad viskas mieste susprogdinta ir siūlo brangias paslaugas. 35 km atstumą žada įveikti už 300 grivinų mokestį.
Svajūnas nusprendė pasinaudoti viešuoju transportu ir troleibusas iki miesto centro jį nuvežė už 1,5 grivinos. Įtampa dėl vykstančio karo Odesoje tikrai jaučiama, o vyrams iki 61-erių metų paskelbta mobilizacija. „Jos neišvengia net žurnalistai“, – juokiasi vyras, pasakodamas apie situaciją, nutikusią dienraščio „Šiandien“ redakcijoje. Jos žurnalistas parašė straipsnį, kokio dydžio yra kyšis ir kam jį reikia duoti, kad nebūtum mobilizuotas. Kol karo veiksmai nebuvo intensyvūs, ši suma buvo 4 tūkst. grivinų, o dabar – 16 tūkst. grivinų. Sumokėjęs kyšį, gausi pažymą, kad esi netinkamas kariauti. „Ši informacija buvo publikuota laikraštyje, o žurnalistas, parašęs straipsnį, ir buvo pakviestas kariauti“, – sako Svajūnas.
Įprasta odesiečio alga – apie 1150 grivinų, vidutinė alga – 3 tūkst. grivinų, o gerai apmokami statybininkai uždirba ir 6–7 tūkst. grivinų. Maistas nėra brangus, kavinėse žmonių nemažai, bet be 100 grivinų tikrai nepavalgysi. „Būdamas prie jūros, ketinau daug valgyti žuvies patiekalų, bet sriuba kainavo apie 70 grivinų, kava miesto centre nuo 25 grivinų, vyno taurė teatre – 50 grivinų“, – vardija pašnekovas.
Provokacijoms nepasiduodama
Į susitikimą Svajūnas atskubėjo kaklą apsivyniojęs Ukrainos vėliavos spalvų skarele. Patriotiniai jausmai vyrui sustiprėjo išgirdus, kaip ukrainiečiai džiaugiasi lietuviais ir Lietuvos palaikymu kovoje už laisvę. „Dėkui Grybauskaitei, dėkui lietuviams“, – nuolat girdėjo Svajūnas, prisipažinęs dažnai mėgavęsis tokiu vietos gyventojų priėmimu.
„Jie žino, kad Lietuva palaiko Ukrainą. Vienas žmogus sakė, kad lietuviai gyvena geriau, nes gali kalbėti, ką nori, nebijodami bausmių. Ukrainoje, kaip tikino vienas pašnekovas, už nuomonę dabar gali tekti ir su teisėsauga turėti reikalų“, – sako vyras.
Visi Svajūno pakalbinti ukrainiečiai mielai bendravo, daugelis siūlė savo telefono numerius, nes gal kada nors gyvenime prireiks pagalbos. Daugelis jų teigė, kad Europa per silpnai reaguoja į karinį konfliktą ir bijo, kad juos likimo valiai paliks Vakarai.
Didelė nuostaba aplankė išvydus taksi su lietuviškais numeriais. Taksistas bėdojosi, kad automobilį nusipirko Lietuvoje ir ketino jį vairuoti trejus metus. „Kažkas ten su jūsų „Regitra“ darosi. Teks mašiną perregistruoti, negi reikės važiuoti į Lietuvą?“ – rūpesčiais dalijosi taksistas.
Odesoje gana švaru, daug kur iškeltos Ukrainos vėliavos, pastatai, gatvės rekonstruojami, bet didžioji dalis vis dar nušiurusi. „Atimk mobiliuosius telefonus ir „kokakolą“, išsyk pasijusi grįžęs į tuos laikus, kai buvome Rusijos sudėty“, – sako vyras.
Svajūnas apsilankė Odesos turguje, kuris yra toks didelis, kad jį pereiti per dieną sunku. Agurkai, sendaikčiai, plokštelės, šventi paveiksliukai, indai – ko ten tik nerasi. Turguje būna provokacijų. Iššoka aršus provokatorius ir ima agituoti už Rusiją, šaukia kad „banderovcams“ tuoj bus „šakės“, kad ne už tokią Ukrainą kovėsi jų tėvai. Žmonės provokatorių greit nuramina ir gana greit prisistato policija.
„Odesa visą laiką buvo laisvas miestas ir gyventojai sako, kad jų sukiršinti niekas nepajėgs. Čia gyvena ne tik rusai, ukrainiečiai, bet ir graikai, bulgarai, žydai. Per didelė tautų maišatis, kad vienus būtų galima aukštinti, o kitus – žeminti. Ukrainiečiai ten kalba rusiškai vien todėl, kad su visais galėtų susikalbėti“, – sako Svajūnas. Iki XIX a. pradžios Odesoje nebuvo nė vieno laikraščio rusų kalba. Odesietis mokėjo 3–4 kalbas, o laikraščiai spausdinti keliomis kalbomis. „Gero skonio reikalas buvo mokėti kelias kalbas. Net A. Puškinas rašė, kad Odesoje gali susikalbėti keliomis kalbomis, bet rusiškai nieko nepaskaitysi“, – sako pašnekovas.
Rusijos televizija yra uždrausta, o vietos televizijos dirba nepriekaištingai. Kiekvienas televizijos kanalas turi savo korespondentus Briuselyje, Londone, Čikagoje, Vašingtone ir kitur. „Lietuvoje laikraščiai savo korespondentų punktų kituose miestuose atsisako, o kariaujanti valstybė tai sau gali leisti. Spaudos kokybė puiki, laikraščių yra įvairiausių, net tokių, kaip gyventi išėjus į pensiją“, – sako jis.
Tikras odesietis – ne atvykėlis
Svajūną labai nustebino tai, kaip odesiečiai didžiuojasi savo miestu ir kilme. Odesa – lyg respublika. Paaiškėjo, kad tikru odesiečiu laikomas tik tas, kurio kelios kartos gyveno Odesoje. Jei žmogui maloniau, jis gali vadintis odesiečiu ir tik mieste apsigyvenęs, bet „grynakraujais“ odesiečiais taps tik jo vaikų vaikai. Odesiečiai didžiuojasi, kad jie kažkada buvo Lietuvos didžiosios kunigaikštystės sudėty. Knygynuose gausybė knygų apie LDK istoriją, Vytautą Didįjį.
Nors Ukrainoje vyksta karas, Odesoje statomi nauji gyvenamieji namai, o žmonės labai pilietiški. Šalia jūros esančiame miške buvo iškirstas parkas ir pradėti statyti namai. Gyventojai susivienijo, piketavo ir įrodė, kad statybų vietoje buvo ne „šabakštynai“, kaip mėginta įrodyti, o gražus pajūrio miškas.
Jaunimas europėja. Jei prieš kelerius metus eidavo gatvėmis spjaudydami saulėgrąžas, tai dabar tokio reiškinio nebepamatysi. Jie žino, kad Europos šalyse tai nepriimtina, ir nori elgtis europietiškai. „Gruzijoje mačiau, kaip policininkai saulėgrąžas valgo ir lukštus spjaudo, o Odesoje to nebėra“, – šypsosi pašnekovas.
Vietos gyventojus pykdo tai, kad valdžios pastatai tviska prabanga, policija važinėja naujutėlaičiais automobiliais ir kyšius mielai ima. „Paduodi 100 grivinų besišypsančiam policininkui, jei pažeidei kelių eismo taisykles, ir važiuoji sau. Pasak vairuotojų, policininkų nebūna ten, kur negalima „užsidirbti“. Įsitikinau pats, kai taksi skubėjau į oro uostą. Dėl liūties sugedo šviesoforai, susidarė kamščiai, bet policija nepasirodė“, – šypsosi pašnekovas.
