Kai kurie lavonai ten paliekami atvirame lauke, kiti – uždaromi automobilių bagažinėse ar panardinami po vandeniu. Tuomet juos atidžiai stebi mokslininkai, norėdami sužinoti, kas su kūnu vyks toliau.
Trūko informacijos apie kūnų irimą
„Kūnų fermos“ idėja atsirado visai neseniai – ją 1971 m. sugalvojo Williamas M. Bassas. Didžiąją savo karjeros dalį jis praleido Kanzase. Šioje valstijoje, dėl didelių žemės plotų, aukų kūnai dažnai nebūdavo randami metų metus. Tai reiškia, kad kai W. M. Basso buvo paprašoma nustatyti mirusiojo tapatybę, jis paprastai dirbdavo su nužudytųjų griaučiais.
„Tuomet, 1971 m., atėjau į Tenesio universitetą, ir vietoje griaučių, galbūt pusė iš pirmųjų 10 bylų buvo kūnai, kurių viduje buvo įsiveisusios lervos. Tokiais atvejais, policija neklausia: „Kas yra auka?“ Jie klausia: „Kiek laiko jie ten išbuvo? – W. M. Bassas sakė „Wired“. – Aš apie lervas tada nieko nežinojau ir pagalvojau, kad jeigu jau kalbėsiu su policija apie tai, kiek laiko žmogus yra nebegyvas, man reikia daugiau tuo pasidomėti.“
Tikslesnės informacijos poreikis dar labiau sustiprėjo, kai policija paprašė eksperto pagalbos tiriant neįprastą bylą. Policija aptiko išniekintą JAV pilietinio karo laikų kapą, o jame – palaikus, kurie pareigūnams pasirodė įtartinai švieži, kaip priklausę žmogui, mirusiam prieš daugiau nei 100 metų. Policija manė, kad kape, kuriame prieš tai ilsėjosi pulkininkas Williamas Shy‘us, buvo paliktas neseniai nužudyto žmogaus kūnas.
W. M. Bassas nuvyko į įvykio vietą apžiūrėti kūno. Ten jis pamatė kapavietę, kurioje buvo iškasta 1–1,2 m duobė. Joje ant karsto „sėdėjo“ smokingu apsirengęs vyras be galvos.
Ekspertas patikrino ir geležinį karstą – jis buvo tuščias. Jo manymu, per visus tuos metus pulkininko kūnas turėjo suirti. Apžiūrėjęs rastą lavoną, W. M. Bassas nustatė, kad kūnas iro jau kurį laiką, tačiau nemažai audinių vis dar buvo išsilaikę, nespėjo suirti ir mirusiojo sąnariai.
Rausva lavono odos spalva leido ekspertui daryti išvadą, kad kūnai buvo sukeisti. Jo teigimu, šis kūnas kapavietėje buvo paliktas prieš 2–6 mėnesius, o policija manė, kad kapinių plėšikai pavogė pulkininko Shy‘aus palaikus, o kape paliko savo lavoną, tačiau kažkas juos sutrikdė ir jie savo darbo nebaigė iki galo.
Jie klydo
Po kurio laiko policija iš naujo apieškojo kapą ir jame rado kaukolę. Kadangi kaukolė buvo suskilusi į fragmentus, buvo aišku, kad jos savininką pražudė šūvis į galvą. Tačiau tyrėjus nustebino tai, kad šis vyras akivaizdžiai niekada nebuvo lankęsis pas dantistą, nepaisant to, kad turėjo nemažai dantų problemų. Policija taip pat pastebėjo, kad kape rasto negyvėlio rūbai neturėjo jokių etikečių. Jie visi buvo labai seni.
Tolimesnė dantų analizė patvirtino, kad palaikai išties priklausė pulkininkui Shy‘ui, kuris buvo nušautas pilietinio karo metu, o jo kūnas puikiai išsilaikė dėl sandaraus jo karsto uždarymo bei atlikto balzamavimo.
Ši klaida įtikino W. M. Bassą, kad reikia kuo greičiau pradėti atidžiai tyrinėti kūno irimą. Jam rūpėjo sužinoti, koks yra kūno irimo procesas ir kokie veiksniai gali jį paveikti, pavyzdžiui, oro temperatūra ir kitos aplinkos sąlygos. Tai kriminalistams padėtų pastebėti daugiau naudingų detalių, tokių kaip, mirties laikas ir aplinkybės. Taigi, siekdamas viską išsiaiškinti, jis įkūrė pirmąją „kūnų fermą“.
Iš pradžių W. M. Bassas tyrė kūnus, kurių niekas nepanoro atsiimti, tačiau laikui bėgant, žmonės patys pradėjo aukoti savo kūnus mokslui. Dabar JAV veikia septynios „kūnų fermos“. Visos jos tiria skirtingus irimo proceso aspektus. Jose teismo medicinos ekspertai mokosi, kaip elgtis su kūnu nusikaltimo vietoje, o žmogžudystes tiriantiems pareigūnams suteikia galybę naudingos informacijos.
Nors procedūros skirtingose fermose skiriasi, visos šios įstaigos veikia beveik taip pat. Atgabenti kūnai yra nufotografuojami, išmatuojami, paimami jų kraujo mėginiai ir tik tada yra pradedamas jų tyrimas. Palaikai yra paliekami tam tikrose aplinkybėse, kurias tyrėjai tuo metu studijuoja, pavyzdžiui, saulėje, palaidojami po žeme ar lapais, netgi panardinami po vandeniu. Kartais ant kūnų yra uždedamas specialus narvas, kad lavono neėstų gyvūnai, tačiau būna ir tokių atvejų, kai palaikai tyčia yra paliekami atvirai, siekiant išsiaiškinti, kas nutinka, kai juos pradeda ėsti maitėdos.
Jeigu kūnų nesuėda katės, mokslininkai stebi jų irimo procesą. Jie ima mėginius skirtingu metu, priklausomai nuo to, kokią irimo stadiją jie tuo metu tyrinėja. Kartais kūnai yra paliekami savaitėms, kartais net keleriems metams.
Stebint kūnų irimą šiose „fermose“, galima išmokti labai daug: nuo to, kaip pūvantis kūnas paveikia vabzdžių populiacijas, iki jo poveikio aplinkinei augalijai ir gyvūnijai. Neseniai buvo pastebėta, kad vešantys augalai gali išduoti kūno palaidojimo vietą, nes kūnui pūvant, į žemę išsiskiria nemažai maistingų medžiagų. O štai pernai tyrėjai atskleidė, kad pirmaisiais metais po mirties, žmogaus kūnas gali šiek tiek judėti, ir lavono rankos gali nutolti nuo kūno 90° kampu.
Nors tai ir skamba žiauriai, šiose įstaigose atliekamas darbas padėjo teismo medicinai patobulėti. Jeigu anksčiau buvo sunku pasakyti, ar kūnas yra 100 metų senumo, dabar ekspertai geba pastebėti pačias įvairiausias detales, pavyzdžiui, pagal žemėje esančius mikrobus nustatyti, ar kūnas buvo perkeltas.
Tik svarbu prisiminti, kad jeigu kada nors viduryje miško prieisite prie spygliuotos vielos, patariama nebandyti atlikti jokių savarankiškų tyrinėjimų.
