A.Waezas ir kiti 52 prieglobsčio prašytojai buvo priblokšti, kai migracijos pareigūnai spalio 25 dieną juos atvežė autobusu į naują gyvenamąją vietą: virtinę raudonų medinių namelių tarp miškų Limedsforseno kaime, už maždaug 400 km į šiaurės vakarus nuo Stokholmo.
Kai kurie migrantai iškart įsikraustė į namelius.
Tačiau saujelė atsisakė tai padaryti. Iki ketvirtadienio vakaro jie galiausiai susitarė, kad išlips iš dviejų juos atvežusių autobusų, bet vienam iš jų neleido išvažiuoti. Šildydamiesi prie laužo, atvykėliai reikalavo, kad juos nuvežtų į didesnį miestą.
„Nesuprantame, kodėl mus atvežė čia, į miškus, kur labai tamsu ir šalta. Kai čia atvažiavom, išsigandome ir nenorime gyventi nežinia kur“, – sakė A.Waezas, kai dieną temperatūra buvo apie 7 laipsnius Celsijaus, sutemsta apie 16 valandą.
Tos vietovės nesutrikdyta gamta, ramūs miškai ir švarus oras paprastai džiugina daugelį švedų, kurie apsigyvena tuose nameliuose per žiemos slidinėjimo sezoną.
Tačiau A.Waezui ir kitiems pabėgėliams bei migrantams iš Artimųjų Rytų, Afganistano ir Afrikos tokios sąlygos atrodo nepriimtinos.
„Mums nepatinka gyventi miške; mes taip nepratę“, – aiškino siras.
Švedijos migracijos agentūra sako, kad dabar į šalį per savaitę atvyksta apie 10 tūkst. migrantų ir pabėgėlių, todėl institucijos pajėgimai yra perkrauti, o kai kuriuos atvykėlius pradedama apgyvendinti palapinėse.
„Tai nėra visiška dykynė. Ten yra krautuvė ir važinėja autobusai“, – naujienų agentūrai AFP sakė Migracijos agentūros atstovės Maria Lofgren.
Limedsforsene gyvena apie 500 žmonių.
Pirmoji naktis buvo blogiausia, prisiminė 34 metų A.Waezas.
„Pareiškėme imigracijos pareigūnui, kad nenorime čia pasilikti ir nelipsime iš autobuso. Dėl kažkokios priežasties jis su mumis nesiginčijo, kaip ir autobuso vairuotojas“, – aiškino jis.
Vairuotojas tiesiog išėmė autobuso raktelius ir išlipo, bet paliko duris atidarytas. Imigracijos pareigūnas irgi išėjo, o neilgai trukus keli prieglobsčio prašytojai iš Eritrėjos irgi išlipo bei praleido naktį nameliuose.
„Tačiau mes pasilikome. Pirmąją valandą viskas buvo gerai, bet vėliau pradėjo temti – buvo taip tamsu, kad nemačiau savo delno, ištiesto priešais veidą“, – pasakojo 25 metų Hadeel Waez, Abdullah sesuo.
„Dar po valandos labai atšalo; vaikai pradėjo verkti. Trečią valandą daugelis iš mūsų pradėjo ginčytis“, – pridūrė ji.
Daugelis sutiko, kad pirmoji naktis buvo labai varginanti ir kad tik nedaugelis įstengė užmigti.
Tačiau prieglobsčio prašytojai atkakliai laikėsi savo plano, atsisakydami išlipti iš autobuso ir persikelti į namelius.
Nuo to laiko Migracijos agentūros pareigūnai kelis kartus juos aplankė, mėgindami susitarti, tačiau liko nieko nepešę.
Pareigūnai mėgino įtikinti atvykėlius, kad jie turi sutikti su siūlomomis sąlygomis, nes priešingu atveju negaus nieko.
„Toliau daugėjant atvykėlių, vietų, kuriose galime juos apgyvendinti, randame tik vis toliau nuo didžiųjų miestų“, – aiškino M.Lofgren.
„Džiaugiamės, kad čia esame“
Tie 19 namelių yra paprastai įrengti, bet tvarkingi; juose veikia vandentiekis ir šildymas. Daugelyje yra du miegamieji, tualetas ir dušas, virtuvėlė su virykle, šaldytuvu ir mikrobangų krosnele, skalbyklė ir televizorius.
35 metų Jamelis Alamas iš Eritrėjos buvo vienas tų, kurie galvoja, kad tokios sąlygos yra priimtinos.
Jis persikėlė į namelį su žmona ir vaikais jau pirmąją naktį.
„Džiaugiamės, kad čia esame, ir galbūt kažkaip pradėsime čia gyvenimą iš naujo“, – sakė J.Alamas.
Kitas vyras, kuris nesutiko atskleisti savo vardo, bet sakė esantis apie 30 metų ir atvykęs iš Sirijos sostinės Damasko, aiškino, jog yra dėkingas už Švedijos suteiktą pagalbą, bet norėtų galiausiai persikelti į miestą.
„Kol kas čia pasiliksiu, bet jeigu bus pasiūlyta kita vieta, mielai išvyksiu. Noriu išmokti švedų kalbą ir dirbti. Esu inžinierius ir mokytojas – turiu ką pasiūlyti; norėčiau čia pasilikti“, – sakė jis.
