Finansinės rinkos paslapčių išaiškėjimas JAV prezidento rinkimų kampanijos metu – viena iš progų pažvelgti į apnuogintą politinės ir ekonominės sistemos prigimtį. Kampanijos aistroms pasiekus didžiausią mastą, visi jaučia nerimą – iš milijonų žmonių bus atimti namai, kils bedarbystė, dings indėliai, rizikuojama netekti sveikatos apsaugos.
Pirmieji Busho siūlymai, kaip elgtis krizės akivaizdoje, taip dvokė totalitarizmu, kad buvo greitai pakeisti. Atsiradus intensyviam lobistų spaudimui, jie buvo performuluoti taip, kad „viskas baigtųsi didžiausių sistemos institucijų pergale... joms nebankrutuojant ir neužsidarant, būtų nurašytos skolos“. Apie tai rašė Jamesas Rickardsas, 1998-aisiais derėjęsis dėl federalinių subsidijų draudimo fondui „Ilgalaikis kapitalo valdymas“ – mes dabar užmynėme ant to paties grėblio.
Tiesioginės dabartinės krizės priežastys – nekilnojamo turto burbulo sprogimas, kurį numatė Federalinio rezervo vadovas Alanas Greenspanas, kuris, teikdamas vartotojams paskolas ir skolindamasis iš užsienio iš visų jėgų stengėsi palaikyti ekonomiką Busho valdymo metais. Bet šaknys glūdi giliau. Jos slypi paskutinius 30 metų trukusiame finansinio liberalizavimo triumfe, kai rinka buvo kiek tik įmanoma išlaisvinta nuo valdžios reguliavimo.
Šie žingsniai, kurie, kaip ir buvo manyta, paspartino ir pagilino skaudžius pokyčius, dabar grasina didžiausia krize nuo Didžiosios depresijos laikų.
Taip pat jau buvo kalbėta apie siauras sritis, gaunančias milžinišką pelną iš liberalizavimo – jos prašosi didžiulio valstybės įsikišimo, kad ji išgelbėtų griūvančias finansines institucijas.
Toks kišimasis yra tikras valstybinio kapitalizmo bruožas, nors šiandieniniai mastai yra neįprasti. Prieš 15 metų paskelbta ekonomistų Winfriedo Ruigroko ir Robo van Tulderio studija apie tai, kad bent 20 kompanijų iš žurnalo Fortune šimtuko būtų neišlikusios, jei jų nebūtų išgelbėjusios jų vyriausybės, o dauguma likusiųjų pasiekė savo tikslų, reikalaudamos, kad vyriausybė „nacionalizuotų jų nuostolius“, tai vyksta ir šiomis dienomis, kai mokesčių mokėtojai finansuoja subsidijas. Toks valdžios įsikišimas „per paskutinius du šimtmečius buvo labiau taisyklė, nei išimtis“, tokia buvo šių mokslininkų išvada.
Funkcionuojant demokratinei visuomenei, politinėje kampanijoje būtų skiriamas dėmesys šioms svarbioms problemoms, nagrinėjamos šio reiškinio priežastys ir ieškoma vaistų. Žmonėms, nukentėjusiems nuo krizės padarinių, būtų siūlomos priemonės, kaip išvengti nemalonumų.
Finansų rinka „nepakankamai įvertina riziką“ ir „kaip sistema yra neefektyvi“. Taip prieš dešimtmetį rašė ekonomistai Johnas Eatwellas ir Lance Taylor ir įspėjo apie ekstremalius finansinio liberalizavimo pavojus bei numatomus nuostolius, kuriuos dabar mes jau patiriame – ir siūlė sprendimus, kurie buvo ignoruojami. Vienas iš faktorių – nesugebėjimas skaičiuoti sandoriuose nedalyvaujančių asmenų nuostolių. Šitokių „pašalinių“ gali būti labai daug. Ignoruodama sistemos viduje kylančią riziką, ekonomika patenka į didesnę riziką nei siauresnė, tačiau efektyvesnė ekonomika.
Finansinės institucijos privalo rizikuoti, ir – jei būna gerai valdomos – užtikrinti, kad pačios padengs galimus nuostolius. „Pačios“, ir tai labai svarbu. Kai vyrauja valstybinis kapitalizmas, toms kompanijoms dažnai pasitaikančios finansinės krizės akivaizdoje kitų – vos pragyvenančių „pašalinių“ – nuostoliai nė motais.
Finansinio liberalizavimo poveikis išsiveržia anapus ekonomikos ribų. Seniai suvokta, jog tai yra galingas ginklas kovoje prieš demokratiją. Laisvas kapitalo judėjimas sukuria tai, ką galima vadinti „virtualiu“ investuotojų ir skolintojų „parlamentu“, kruopščiai peržiūrinčiu vyriausybių programas ir „balsuojančių“ prieš jas, jei jos pasirodo neracionalios: jei jos orientuotos į žmones, o ne į privačios galios koncentraciją.
Investuotojai ir skolintojai gali „balsuoti“ atitraukdami kapitalą, atakuodami valiutas ir kitaip naudodamiesi finansų liberalizavimo priemonėmis. Tai – viena iš priežasčių, kodėl Bretton Woods sistema, po antrojo pasaulinio karo sukurta Jungtinių Valstijų ir Didžiosios Britanijos, institucionalizavo kapitalo kontrolę ir reguliavo valiutas.*
Didžioji depresija ir karas privertė pakilti galingas radikalias demokratines sroves – nuo antifašistų iki darbininkų klasės organizacijų. Šių srovių spaudimas privertė atverti galimybes socialdemokratinei politikai. Bretton Woods sistema buvo sukurta tam, kad bent iš dalies paskatintų valdžią elgtis pagal visuomenės valią – įkūnytų tam tikrą demokratiją.
Britų derybininkas Johnas Maynardas Keynesas svarbiausiu Bretton Woods pasiekimu laikė galios suteikimą vyriausybėms, kad šios suvaržytų kapitalo judėjimą.
Dramatišku šio pasiekimo kontrastu tapo neoliberaliajame laikotarpyje, po aštuntajame dešimtmetyje įvykusio Bretton Woods sistemos žlugimo, įsigaliojęs JAV iždo apibrėžimas, kad kapitalas turi „fundamentalią“ teisę laisvai judėti – tai esą svarbiau negu Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje numatyta teisė į sveikatos apsaugą, padorų darbą, saugumą ir visa kita, ką Reagano ir Busho administracijos pavadino „laiškais Kalėdų seneliui“, „absurdu“, „mitais“.
Ankstesniais laikais visuomenė nekeldavo tiek problemų. To priežastis apžvelgė Barry‘is Eichengreenas savo tarptautinės finansų sistemos istorijoje. Jis teigė, kad XIX a. vyriausybės „dar nebuvo „politizuotos sufražisčių judėjimo, kylančių profsąjungų ir parlamentinių darbininkų partijų“. Todėl iki tol virtualus parlamentas ant visos visuomenės pečių užmesdavo didelių mokesčių naštą.
Bet kai visuomenė Didžiosios depresijos ir antifašistinio karo metais tapo radikalesne, privati galia ir turtas nebegalėjo sau leisti tokios prabangos. Dėl to pagal Bretton Woods sistemą „kapitalo mobilumas privalėjo nusileisti demokratijos riboms, taip būtų galima izoliuotis nuo rinkos spaudimo“.
Akivaizdu, kad žlugus pokarinei sistemai demokratija tapo suvaržyta. Dėl to tapo būtina tam tikromis priemonėmis marginalizuoti visuomenę, šie procesai yra labai aiškūs verslo valdomose visuomenėse, tokiose kaip Jungtinės Valstijos. Tai iliustruoja tai, kaip viešieji ryšiai valdo rinkiminį šou.
„Politika yra šešėlis, kurį didysis verslas meta ant visuomenės“ – tokią išvadą pateikė didysis XX a. Amerikos socialinis filosofas Johnas Dewey. Jis tęsia, kad taip bus tol, kol valdžia bus rankose „privataus pelno siekiančio verslo, valdančio bankus, žemę, pramonę, komanduojančio spaudai ir jos veikėjams bei kitoms viešinimo ir propagandos priemonėms“.
Jungtinėse Valstijose veikia vienpartinė verslo partijos sistema, kurioje yra dvi frakcijos – respublikonai ir demokratai. Tarp jų yra skirtumų. Savo studijoje „Nelygi demokratija: naujojo gildijų amžiaus politinė ekonomija“ Larry‘is Bartelsas parodė, kad „per šešis paskutinius dešimtmečius, valdant demokratams, realios viduriniosios klasės šeimų pajamos augo dukart sparčiau, nei valdant respublikonams, o skurdžių šeimų – net šešis kartus“.
Ir šiuose rinkimuose pastebimi skirtumai. Rinkėjai turėtų juos įvertinti, tačiau neturėti iliuzijų dėl politinių partijų ir prisiminti, kad visais laikais progresyvi įstatymų leidyba ir socialinė gerovė buvo laimima liaudies kovose, o ne padovanota iš aukščiau.
Šios kovos išgyvena sėkmės ir žlugimo ciklus. Reikia kovoti kasdien, ne tik sykį per keturis metus, ir kurti išties gyvai reaguojančią demokratinę visuomenę – ne tik prie rinkimų urnos, bet ir darbo vietose.
* Bretton Woods pasaulinio finansų valdymo sistemą sukūrė 730 delegatų iš 44 visų Antrojo pasaulinio karo sąjungininkių susirinkusių į JT finansininkų konferenciją Niu Hempšyre, Bretton Woods esančiame Mount Washington viešbutyje, tai nutiko 1944-aisiais.
1971-aisiais sužlugusi Bretton Woods taisyklių, institucijų ir procedūrų sistema, reguliavusi tarptautinę finansų sistemą. Šioje sistemoje 1945-aisiais buvo sukurti Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (IBRD, dabar tapęs viena iš Pasaulio banko grupės institucijų) ir Tarptautinis valiutos fondas.
Pagrindinė Bretton Woods savybė buvo kiekvienos valstybės įsipareigojimas vykdyti finansų politiką numatant tvirta valiuta pagrįstus valiutos kursus.
Sistema sugriuvo, kai JAV atsisakė konvertuoti dolerius į auksą. Taip buvo sukurta unikali situacija, kai JAV doleris tapo rezervine kitų Bretton Woods valiuta.
Iš Irish Times vertė Kasparas Pocius
