Tačiau už šio grožio slepiasi niūri istorija. 1986 m. rugpjūčio 21 d. naktį, šalia Nioso ežero įvyko viena keisčiausių stichinių nelaimių, kuri per vos kelias akimirkas nusinešė 1 746 žmonių ir tūkstančių galvijų gyvybes. Kai kūnai buvo rasti, nebuvo pastebėta jokių aiškių fizinių sužalojimų ar kančių požymių.
Kai kurie dėl šio įvykio kaltino užsirūstinusias dvasias, kiti įtarė, jog tai buvo sukilėlių ar net pačios valdžios surengtos cheminės atakos padarinys. Tačiau neprireikė daug geologinių tyrimų, kad žudikas būtų atskleistas.
Į įvykio vietą tyrimams atsiųstas vulkanologas nustebo, kai iš ežero paėmęs vandens mėginį jis uždarė buteliuką, tačiau jo kamštelis iš karto iššovė. Tai parodė, kad vandenyje buvo pilna ištirpusio anglies dvideginio.
1987 m. žurnale „Science“ buvo paskelbta išsami tragedijos analizė. Joje dėl mirčių buvo kaltinamas staigiai ir intensyviai išsiskyręs bespalvis ir bekvapis anglies dvideginis. Kadangi šios dujos yra tankesnės už orą, jos nusileido kalvotos vietovės reljefo šlaitais ir uždusino visus savo kelyje. Dauguma aukų tuo metu miegojo.
Nioso ežeras susiformavo virš aktyvios vulkaninės sistemos, kurios magminiuose telkiniuose yra daug anglies dioksido. Tai dažnas reiškinys – anglies dvideginio yra daugumoje magminių sistemų. Šalia paviršiaus magma yra mažiau suslėgta, taigi anglies dioksidas gali išsiskirti iš dalinai išlydytos masės. Taip susidaro burbuliukai, kurie patenka į požeminius, geoterminius skysčius, ir prasiskverbia į paviršių.
Jeigu šalia yra ežeras, dujos įsiskverbia į nuosėdas. Laikui bėgant, dujos palieka vandenį ir patenka į atmosferą, nesukeldamos jokio pavojaus.
Tačiau Niso ežeras yra kitoks.
Šio ežero tūris yra labai didelis, o jame esantis vanduo beveik nejuda. Kaip manoma, dėl didelio vandens slėgio, dujos lieka ištirpusios ežero vandenyje. Per kelis amžius ežere susiformavo anglies dioksido prisotinto skysčio sluoksnis, kuris nebuvo išsklaidytas bangavimo. Viename vandens vienete buvo ištirpę penkis kartus daugiau anglies dvideginio.
Tačiau vis dar nėra žinoma, kas būtent įvyko toliau. Incidentą galėjo sukelti arba dujų prisotintą sluoksnį sujaukusi nuošliauža, arba staigus šviežio anglies dvideginio išsiskyrimas. Bet kuriuo atveju, tragedija buvo neišvengiama.
Kai ežero susisluoksniavimas susijaukė, dujos nepaprastai greitai atsiskyrė nuo vandens ir masiškai išsilaisvino. Manoma, kad į atmosferą išsiskyrė 1,2 kubinis kilometras dujų. Įvyko milžiniškas sprogimas, ir vanduo pakilo į viršų, kur išsisklaidė kelių šimtų metru spinduliu.
Taip iš vandens garų susidarė rūkas, kuris liko tvyroti ore. Rūkas pasklido 25 km atstumu ir išnaikino ištisus kaimus savo kelyje. Kaip teigiama „Atlas Obscura“, daugybė ant žemės miegojusių žmonių mirė tuose pačiuose kambariuose, kur stovėjo jų artimieji, pirma net nesupratę, kad kažkas nutiko.
Pačiame Niose išgyveno apie 800 žmonių. Dauguma jų patyrė apsinuodijimo anglies dioksidu simptomus: vėmimą ir viduriavimą. Kiti pasakojo, kad užuodė paraką arba jiems staiga pasidarė labai karšta. Šias uoslės ir termoreguliacijos iliuzijas, taip pat sukelia apsinuodijimas šiomis dujomis.
Šis limnologinis išsiveržimas tapo masinės asfiksijos įvykiu. 1987 m. išleistame tyrime yra paaiškinama, kad ežero spalva pasikeitė iš mėlynos į raudoną, nes ežero dugne nugulusios geležies dalelės chaoso metu pakilo į paviršių.
Po šio kraupaus incidento, ežere buvo įrengtos degazacijos bei saulės energija varoma perspėjimo sistemos. Tai užtikrina, kad išsiskiriantis anglies dvideginis nebesikaupia vandenyje, ir taip yra sumažinama tikimybė, kad ši katastrofa pasikartos.
Tačiau Nioso ežeras nėra vienintelis.
Panašus limnologinis išsiveržimas, pasiglemžęs daug gyvybių, įvyko 1984 m. Monouno ežere, taip pat Kamerūno teritorijoje. Kaip ir Niose, Monoune dabar yra įrengta panaši degazavimo sistema. Abi šios sistemos veikia sukurdamos akiai malonius fontanus.
Beje, kai kurie šalia Monouno ežero gyvenantys kaimiečiai teigė, kad kartkartėmis piktos dvasios ištrūksta iš ežero, norėdamos nužudyti žmones. Nėra sunku suprasti, kodėl šie keisti gamtos pavojai įkvepia tokius baisius pasakojimus.
Įvykis Nioso ežere buvo svarbus perspėjimas ir šalia Kivu ežero gyvenančioms bendruomenėms, kurios turėtų į tai atkreipti dėmesį.
Šis ežeras tyvuliuoja tarp Kongo Demokratinės Respublikos ir Ruandos, ir yra 2 000 kartų didesnis už Nioso ežerą, o šalia jo gyvena apie 2 mln. žmonių. Jame taip pat yra daug metano ir anglies dvideginio, tiesa, čia dujos yra įkalintos po storu druskos sluoksniu. Tačiau tikimybė, kad čia gali įvykti dar vienas staigus mirtinų dujų išskyrimas, yra nemaža. Tik šįkart žūtų daug daugiau žmonių.
Metanas yra ypatingai vertingas pigios energijos šaltinis, taigi abi šalys nutarė kartu jį kasti, o šis susitarimas tapo „Kivuwatt Biogas“ projekto dalimi. Tačiau reikia būti ypatingai atsargiems. Kaip pastebėjo mokslininkai, jeigu metano telkiniai yra smarkiai pažeidžiami, dujos sparčiai išsiskiria į atmosferą.
Neseniai buvo pasiūlyta, kad ežere reiktų atlikti ir papildomas naftos telkinių paieškas. Tačiau ekspertai patarė saugotis, nes, pasak jų, nėra įmanoma panaikinti katastrofiško dujų išsiskyrimo rizikos. Juk nesinori dar vieno siaubingų įvykių Kamerūne pasikartojimo.
