„When the night has come, and the land is dark, and the moon is the only light we'll see, no I won't be afraid, no I won't be afraid, just as long as you stand, stand by me“ – šie visame pasaulyje populiaraus šlagerio žodžiai prieš kelias savaites menkai apšviestoje Managvoje skambėjo išties ironiškai. Ir tikrai ne todėl, kad mėnulis – bene vienintelis šviesos šaltinis, naktį apšviečiantis Nikaragvos sostinę.Įdomu, kaip reagavo garsus amerikiečių soul atlikėjas Benas E. Kingas, išgirdęs, kad jo 1961 m. sukurtos dainos „Stand by me“ melodija buvo pasirinkta Nikaragvos sandinistų nacionalinio išsivadavimo fronto (Frente Sandinista de Liberacion Nacional, FSLN) bei jo vado Danielio Ortegos priešrinkiminiam himnui. Naują dainos pavadinimą „Nikaragva triumfuos“ ir žodžius sudėliojo jo žmona, pirmoji šalies ponia bei Vyriausybės sekretorė komunikacijai ir piliečiams, Rosario Murillo.
Nors „Sony Music“ pareikalavo nedelsiant nutraukti politiškai reklaminį šio kūrinio transliavimą, vogto šlagerio ritmu Nikaragva linguoja iki šiol.
Istorija kartojasi
Anastasio Somoza, regis, turėjo tapti paskutiniu Nikaragvos prezidentu, pažeidžiant Konstituciją perrinktu antrajai kadencijai. Bent jau taip galėjo atrodyti 1979-ųjų liepą, kai sandinistai nuvertė Somozų režimą ir paskelbė diktatūros pabaigą.
Tačiau Nikaragvoje istorija linkusi kartotis. Tai paaiškėjo 2009 metais, kai šalies Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad Konstitucijos 147 straipsnis, draudžiantis šalies prezidentą ir viceprezidentą rinkti dviem kadencijom iš eilės, neturėtų būti taikomas. „Sprendimas grindžiamas suverenumo principu, pagal kurį valdžia priklauso liaudžiai“, – apeliuodamas į 1948 m. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 21 straipsnį pažymėjo teismas savo nutartyje.
Gvatemaloje, kur šių metų rugsėjį taip pat vyko respublikos prezidento rinkimai, Konstitucija irgi draudžia tą patį prezidentą rinkti du kartus iš eilės. Ir, kitaip nei Nikaragvoje, šios šalies Konstitucinis Teismas kandidatuoti į prezidento postą neleido poniai Sandrai Torres, nes ji buvo kadenciją baigiančio prezidento Alvaro Colomo žmona (beje, prieš rinkimus su juo išsiskyrusi ir oficialiai pareiškusi, kad abu savitarpio meilę nuo šiol skirs Gvatemalai).
Nikaragvoje D. Ortegai raktus nuo prezidentūros įteikė šalies Aukščiausiasis Teismas, kurio daugiau nei pusės teisėjų- sandinistų kadencijos jau yra pasibaigusios, o valdžios skeptrą – Vyriausioji rinkimų komisija, kurios vadovui Robertui Rivasui kadencija taip pat formaliai baigėsi. Tiesa, dar praėjusiais metais D. Ortega paskelbė dekretą, kuriuo „svarbiausiems“ šalies pareigūnams kadencijas pratęsė neribotam laikui.
Sandinizmo pradžia
Sandinizmo pradžią Nikaragvoje reikėtų sieti su 1909-ųjų JAV intervencija ir su kiek vėliau partizaniniam judėjimui vadovavusiu Augustu Sandino. Šalį palikę 1933-aisiais, amerikiečiai įkūrė Nacionalinę gvardiją, milicijos ir karinių pajėgų hibridą, ginkluotą amerikietiškais ginklais ir lojalų amerikiečiams, jos vadovu tapo A. Somoza, vėliau susidorojęs su A. Sandino. A. Somoza prezidentu tapo 1937 metais, o jo dinastija šalį valdė iki pat 1979-ųjų.
Susibūręs kaip nedidelė entuziastų kuopelė ir slapta remiamas Kubos ir Sovietų Sąjungos, FSLN pagreitį įgavo po 1972 metų Managvą faktiškai sugriovusio žemės drebėjimo bei po vieno didžiausių šalies dienraščių „La Prensa“ redaktoriaus Pedro Chamorro nužudymo 1978-aisiais. Pirmuoju atveju Somozų režimas pademonstravo visišką abejingumą, antruoju, atvirkščiai, – pernelyg didelį interesą, todėl nenuostabu, kad abu šie įvykiai akivaizdžiai perpildė visuomenės kantrybės taurę ir sandinistai, palaikomi Bažnyčios ir Venesuelos, Panamos, Meksikos bei kitų regiono šalių vyriausybių, 1979 m. perėmė valdžią (paskutinis Somozų klano atstovas Anastasio Somoza pabėgo į Paragvajų, kur netrukus buvo nužudytas Argentinos revoliucinės darbininkų partijos sekėjų).
Nuo Ortegos iki Ortegos
Danielis Ortega, savo politinę karjerą pradėjęs 1962 m. ir kiek vėliau teisės studento suolą iškeitęs į FSLN tribūną, jau po kelerių metų tapo partijos lyderiu. 1967 m. už banko plėšimą ir pasikėsinimą nužudyti septyneriems metams buvo pasiųstas į kalėjimą, o po 1979 m. perversmo tapo vienu iš sandinistų įkurtos chuntos vadų.
Po sandinistų perversmo JAV politika FSLN atžvilgiu išliko nuosaiki, o 1981 m. atėjęs į valdžią R. Reaganas jau atvirai kritikavo Nikaragvą už paramą Kubai ir marksistinės revoliucijos Lotynų Amerikos šalyse palaikymą. D. Ortegai tapus prezidentu 1984-aisiais (iš 6 bandymų tapti šalies prezidentu 3 buvo sėkmingi), įtampa tarp Nikaragvos ir JAV pasiekė apogėjų.
1990 m. Nikaragvos prezidento rinkimų rezultatai nustebino ne tik pasaulį, bet ir buvo nemaloni staigmena pačiam D. Ortegai. 1978 m. nužudyto „La Prensa“ redaktoriaus našlė Violeta Chamorro tapo pirmąja moteriškos lyties prezidente Nikaragvoje (ir visoje Centrinėje Amerikoje). Daugiau kaip 80 proc. sumažėjusios pajamos vienam gyventojui ir per 12 mlrd. JAV dolerių valstybės skola – problemos, kurias nedelsiant turėjo spręsti naujoji šalies vadovė.
1996 ir 2001 metų prezidento rinkimai D. Ortegai vėl baigėsi nesėkme: juos laimėjo liberalų kandidatai Arnoldo Alemanas ir Enrique Bolanos.
Tiek V. Chamorro, tiek A. Alemanas siekė susitaikyti su FSLN ir taip išlaikė atitinkamą sandinistų įtaką šalies ekonominiame ir politiniame gyvenime, o E. Bolanos pasižymėjo aiškia proamerikietiška orientacija. Gerus JAV ir Nikaragvos santykius aptemdė 2005 m. raketų krizė, mat po 2001 m. rugsėjo 11 d. JAV jau atvirai šnairavo į regione išsibarsčiusią sunkiai kontroliuojamą ginkluotę. Nors Nikaragva buvo geranoriška (sunaikinta daugiau kaip pusė raketų arsenalo),G. Busho administracija, apkaltinusi Nikaragvos vyriausybę per lėtu JAV reikalavimų vykdymu, sustabdė kasmetinę 2,3 mln. JAV dolerių karinę paramą.
Galbūt tuometinės Nikaragvos ir nebuvo galima pavadinti JAV sąjungininke, tačiau šios sankcijos nustebino tarptautinę bendruomenę. Dar labiau nustebo Nikaragvos visuomenė: prezidentui E. Bolanos jau buvo sunku paaiškinti „bičiulio“ elgesį (nepaisydamas opozicijos prieštaravimo, jis net buvo pasiuntęs nedideles karines pajėgas į Iraką), todėl šias JAV administracijos sankcijas, ko gero, reikėtų laikyti viena iš FSLN ir D. Ortegos sugrįžimo 2007 metais priežasčių.
Santykiai su Rusija
Laikydamosi R. Reagano doktrinos, JAV aktyviai rėmė antisocialistinį judėjimą „Contras“, veikusį Kosta Rikos, Hondūro ir Nikaragvos teritorijose, o Sovietų Sąjunga suteikė daugiau kaip 500 mln. JAV dolerių karinę paramą sandinistams. Rezultatas – Nikaragva šiuo metu turi didžiausias regione karines pajėgas (per 100 tūkst. karių), iš esmės ginkluotas sovietine technika.
1990 m. D. Ortegai pralaimėjus rinkimus, Rusijos ir Nikaragvos santykiai atvėso, tačiau po pergalės 2007-aisiais santykių kreivė vėl smarkiai kilo į viršų – jau po metų Nikaragva tapo antrąja šalimi po Rusijos, pripažinusia Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę. Rusija netruko pasiūlyti D. Ortegai paramą gamtos stichijų sugriautoms šalies teritorijoms atstatyti.
Nuo pat 2007-ųjų šalys keitėsi oficialiais vizitais – nuo užsienio reikalų ministrų dvišalių susitikimų iki prezidento D. Ortegos vizito į Rusiją 2008-ųjų gruodį. Be skambių ketinimų (pavyzdžiui, Panamai alternatyvaus kanalo statyba už Rusijos pinigus), susitarta dėl 10 mln. JAV dolerių paramos Nikaragvai, rusiškų autobusų ir sraigtasparnių siuntos, skrydžių iš Managvos į Maskvą bei bendradarbiavimo energetikos, prekybos, mokslo ir kultūros srityse. Tiesa, tie rusiški autobusai vos neaptemdė puikių dvišalių santykių, mat jiems pradėjus masiškai gesti, kylant transporto bendrovių protestų bangai ir artėjant eiliniam Rusijos delegacijos vizitui, D. Ortegai teko pažadėti padengti beveik 12 tūkst. JAV dolerių už autobusą remonto išlaidas ir pažadėti, kad kitą kartą Rusija atsiųs „atogrąžų sąlygoms pritaikytus autobusus“.
Bene didžiausią paramą Nikaragvai Rusija suteikė nurašydama senus sovietinių laikų įsiskolinimus ir taip tapdama daugiausia Nikaragvos skolų nurašiusia valstybe: iš beveik 3,4 mlrd. JAV dolerių skolos Nikaragva sumokėjo tik apie 37,4 mln. JAV dolerių, o likusi suma buvo tiesiog nurašyta.
Rinkimai pagal El Comandante
„Tai yra Nikaragvos liaudies pergalė...“ – pasibaigus šių metų lapkričio 6 dieną vykusiems visuotiniams rinkimams iš televizijos ekranų į rinkėjus kreipėsi perrinktas prezidentas D. Ortega. Surinkęs per 62 proc. balsų, El Comandante savo pergalę skyrė Venesuelos prezidentui Hugo Chavezui ir ilgamečiam Kubos lyderiui Fideliui Castro, o Nepriklausomos liberalų partijos kandidatui Fabio Gadea, surinkusiam 31 proc. balsų ir iki šiol nepripažįstančiam rinkimų rezultatų, palinkėjo „išmokti pralaimėti“.
Tačiau jau po kelių dienų Europos Sąjunga paskelbė rinkimų stebėjimo misijos preliminarią deklaraciją, kurioje konstatavo, kad, palyginti su 2006 metų rinkimais, šie rinkimai buvo dar mažiau skaidrūs ir ankstesnių misijų pasiūlymai nebuvo įgyvendinti. Vėlesnėje deklaracijoje, skirtoje rinkimų rezultatams apibendrinti ir paskelbti, ES taip pat konstatavo šališkumą ir skaidrumo trūkumą.
Ir iš tiesų, akivaizdus Vyriausiosios rinkimų komisijos vadovybės priklausomumas FSLN, atsisakymas akredituoti būrį vietos rinkimų stebėtojų, kliūtys opozicinių partijų atstovams stebėti rinkimus, rinkėjų dokumentų neišdavimas ketinantiems balsuoti už opozicines partijas, nelygios galimybės partijoms naudotis valstybinėmis telekomunikacijų priemonėmis, neskaidriai skaičiuojami rinkėjų balsai (į kai kurias balsavimo apylinkes ES misijos stebėtojai net nebuvo įleisti), o svarbiausia, paties D. Ortegos neteisėtas kandidatavimas – tai tik dalis pažeidimų, kuriuos užfiksavo tarptautiniai stebėtojai.
Nors, vieno didžiausių regione viešosios nuomonės tyrėjų „Latinobarometro“ duomenimis, prieš rinkimus D. Ortega buvo vienas nepopuliariausių politikų Lotynų Amerikoje, pirmąją vietą užleidžiantis tik F. Castro, Nikaragvoje, priešingai – visi viešosios nuomonės tyrimai prognozavo D. Ortegos pergalę.
Ortegizmo fenomenas
Pristačius preliminarią ES rinkimų stebėjimo misijos deklaraciją ir po truputį aiškėjant rezultatams, ES misijos vadovas Luisas Janesas pripažino, kad rinkimus laimėjo D. Ortega, tačiau nežinia, kokie būtų rezultatai, jei rinkimai būtų skaidrūs ir demokratiški. Rinkimų rezultatų nepripažino nei A. Alemanas, nei F. Gadea. Pastarasis pareiškė, kad rezultatai, kuriuos paskelbė Vyriausioji rinkimų komisija, „atspindi pačios komisijos, o ne tautos valią“.
Akivaizdu, kad rinkimai Nikaragvoje nebuvo demokratiški. Taip pat akivaizdu, kad, esant tokiai FSLN įtakai stebėtinai politizuotoje visuomenėje, politinės propagandos poveikis yra milžiniškas. Nemokami atrakcionai vaikams prieš rinkimus nebestebina nieko (kas, kad norintys ten patekti vidutiniškai turėjo laukti 5 valandas), o pompastiškas teisės į žemę liudijančių dokumentų dalijimas varguoliams (nesvarbu, kad ta žeme jie naudojasi visą gyvenimą) – ciniškas, bet rezultatyvus priešrinkiminis triukas.
Vis dėlto, įvairių viešosios nuomonės tyrėjų priešrinkiminiais duomenimis, D. Ortega turėjo surinkti daugiausia balsų (apie 50 proc.). Kodėl?
Sandinizmas visą laiką buvo kritikuojamas dėl revoliucingumo, simpatijų komunizmui, tarptautinės izoliacijos ir vis didėjančio skurdo. Nikaragva yra pripažinta antra skurdžiausia šalimi Vakarų pusrutulyje (po Haičio), tačiau D. Ortegai grįžus į valdžią 2007-aisiais šalies ekonomika po truputį kilo, o praėjusiais metais augo 4,5 proc. (po Panamos – greičiausiai Centrinėje Amerikoje). Mokesčių lengvatos, verslui palankių įstatymų priėmimas – nedaug bendro su 1980-ųjų D. Ortega. Pasaulio bankas Nikaragvą netruko pripažinti labiausiai investuotojų teises ginančia Centrinės Amerikos šalimi.
2007 m. D. Ortegai tapus prezidentu Nikaragva prisijungė prie H. Chavezo sukurtos organizacijos „Bolivaro sąjunga mūsų Amerikos tautoms“. Todėl dabar šalis kasmet iš Venesuelos gauna per pusę milijardo JAV dolerių paramos nafta ir pinigais.
D. Ortegai pavyko pritraukti šiek tiek tarptautinių investicijų, Ispanijos ir Meksikos telekomunikacijų bendrovės čia išplėtojo interneto ir mobiliojo ryšio tinklus. Prieš pat rinkimus Nikaragvoje ovacijomis sutikta 500 taksi automobilių „Lada Kalina“ siunta iš Rusijos.
Rinkimus pralaimėjęs opozicinės Konstitucinės liberalų partijos lyderis A. Alemanas, 2007-ųjų rinkiminėje kampanijoje sandinistus vadinęs „komunistais ir žmonijos priešais“, pripažino, kad D. Ortega iš socialisto virto kapitalistu.
Belieka tik džiaugtis
„Esame patys vargingiausi Centrinėje Amerikoje ir turbūt todėl patys linksmiausi“, – gana taikliai ironizavo akivaizdžiai FSLN prijaučiantis įžymus Nikaragvos atlikėjas Carlosas Mechia Godoya savo priešrinkiminiame koncerte Managvoje.
Ekonominė šalies situacija išties prasta: šių metų Nikaragvos biudžetas – 1,5 mlrd. JAV dolerių, biudžeto deficitas – 287 mln. JAV dolerių (kaimyninės Kosta Rikos biudžetas – per 5 mlrd. JAV dolerių, Hondūro – 2,6 mlrd. JAV dolerių). Nedarbas siekia beveik 8 procentus.
Dėl vidaus ir išorės skolų šalis yra priklausoma nuo užsienio paramos. Santykiai su pagrindine prekybos partnere JAV – įtempti. Nepaisydama neskaidrių rinkimų, Europos Sąjunga pažadėjo tęsti bendradarbiavimą (kasmetinė ES parama šiai šaliai siekia per 50 mln. JAV dolerių), tačiau beveik 20 mln. JAV dolerių kasmetinę paramą nutraukė Danija, Olandija ir Švedija. Nuo kitų metų beveik 4 mln. JAV dolerių paramą stabdo ir Jungtinė Karalystė bei Vokietija (6 mln. JAV dolerių).
„Mes tampame laisvesni nuo šantažo politikos, kurią vykdo JAV ir dauguma Europos valstybių“, – komentuodamas mažėjančią ES valstybių paramą pareiškė D. Ortega. Tačiau laisvės kaina ilgainiui gali pasirodyti sunkiai pakeliama net ir turintiems „stiprių“ draugų – minėta 10 mln. JAV dolerių Rusijos parama sudaro tik apie 6 proc. tarptautinės paramos, kurią prarado Nikaragva.
Bet liūdėti tikrai nėra kada, nes rinkimus laimėjo El Comandante, kuris šaliai žada „taiką, meilę ir susitaikymą“ (šių metų FSLN rinkimų šūkis). Gatvėse, parduotuvėse, net užrašais „Rusia y Nicaragua – amigos para siempre“ papuoštuose GAZ markės autobusuose vis dar garsiai skamba „Stand by me“.
