E. Macrono požiūris į karą Ukrainoje sąjungininkams dažnai yra nesuprantamas. Jie stebisi, kodėl Prancūzija, atrodo, siekia apsisaugoti, tęsdama dialogą su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir tikindama, kad Maskvai reikia „saugumo garantijų“.
Nors Vokietijos kancleris Olafas Scholzas susilaukė aršios kritikos dėl jo lėto apsisprendimo siųsti į Ukrainą „Leopard 2“ tankus, Paryžiaus indėlis į bendras karo pastangas buvo žymiai mažesnis tiek absoliučiais dydžiais, tiek procentais nuo bendrojo vidaus produkto. Tai parodė praėjusių metų pabaigoje atnaujintą Kylio pasaulio ekonomikos instituto reitingas.
Net atsižvelgiant į naujuosius E. Macrono pažadus pristatyti haubicas „Caesar“ ir, kartu su Italija, oro gynybos sistemą „MAMBA“, 2023 m. Prancūzijos parama greičiausiai išliks gerokai mažesnė nei didžiausių pagalbininkų. Dar lapkritį Lenkija buvo pasižadėjo suteikti daugiau nei 3 mlrd. eurų pagalbą, o Jungtinė Karalystė pasiūlė daugiau nei 7 mlrd. O štai Prancūzija Ukrainai nusprendė skirti 1,4 mlrd. eurų: palyginus su kitais Vakarų sąjungininkais, tai gerokai mažesnė bendrojo vidaus produkto dalis.
Kai praėjusią savaitę V. Zelenskis išvyko iš Ukrainos aplankyti Vakarų lyderių, Paryžius oficialaus kvietimo nepateikė, taigi ir jo susitikimas su E. Macronu beveik neįvyko. Prancūzijos prezidentas iš pradžių planavo tą vakarą praleisti teatre su žmona. Kaip tikino vienas Eliziejaus pareigūnas, prezidento padėjėjai suskubo išsiųsti kvietimą ir susitarti dėl vėlyvo vizito Paryžiuje tik po to, kai pamatė filmuotą iškilmingos V. Zelenskio kalbos Vestminsterio salėje Londone medžiagą.
Nenuostabu, kodėl V. Zelenskis vos neaplenkė Paryžiaus.
Paklausti, kodėl Prancūzija kartais palaiko kitokią poziciją Ukrainos atžvilgiu nei jos Vakarų sąjungininkės, Prancūzijos pareigūnai gina E. Macroną. Kalbėdamas su „Politico“ buvęs Prancūzijos prezidentas François Hollande‘as sakė, kad prieš invaziją buvo prasminga kalbėti su V. Putinu, siekiant „atremti jo argumentus ir pretekstus.“ Kitas prancūzų diplomatas pridūrė: „Galėjome daryti arba tai, arba nieko. E. Macronas nusprendė išbandyti diplomatiją. Nemanau, kad turėtume jį dėl to kaltinti.“
Komentuodami kuklų Prancūzijos indėlį į karo pastangas, pareigūnai tvirtina, kad Paryžius, būdamas svarbia Europos karine galia, turi kitų saugumo įsipareigojimų, kurių didžiausias yra pietinio Europos flango gynyba, todėl ji turi išlaikyti tam tikrus pajėgumus. Pasak jų, Prancūzijos „Leclerc“ tankų siuntimas nėra prasmingas, nes jie yra nebegaminami ir negali būti lengvai keičiami.
Tačiau paklausti, ar Prancūzija neapgaudinėja Ukrainos, tie patys pareigūnai ima gūžčioti pečiais.
Tarptautinio strateginių studijų instituto vyresniajam patarėjui François Heisbourgui, E. Macrono nepastovus požiūris į Ukrainos karo pastangas yra tarsi neišnaudota galimybė ne tik sunkiosios galios atžvilgiu, bet kalbant apie didesnius E. Macrono siekius, išdėstytus jo 2017 m. kalboje Sorbonoje. Joje jis teigė norintis tapti tokiu Europos lyderiu, kuris galėtų būti lyginamas su buvusiu Prancūzijos prezidentu François Mitterrandu, buvusiu ministru pirmininku Micheliu Rocardu ar buvusiu Vokietijos kancleriu Helmutu Kohliu.
„2022-ieji buvo praleistų progų metai, – sakė F. Heisbourgas. – E. Macronas 15 dienų aiškino visiems, kurie klausė, kad Rusijai reikia saugumo garantijų, tarsi Rusija negebėtų to paprašyti pati“.
Pasak jo, E. Macronas „vis dar gali kompensuoti prarastą laiką, tačiau tam būtina sąlyga yra labai aiškus požiūris Ukrainos klausimu – tada jis galės atgauti Vidurio Europos valstybių pripažinimą.“
Prancūzijos „atviras kelias“
Ironiška, bet geopolitiniu požiūriu Paryžius dar niekada neturėjo tokių gerų galimybių vadovauti Europai.
Didžioji Britanija išstojo iš Europos Sąjungos, taip natūraliai pašalindama atsvarą Prancūzijos steitizmui. Vokietijos kanclerį O. Scholzą sukaustė koalicinė politika ir perdėtas ankstesnis Berlyno pasikliovimas Rusijos energijos ištekliais.
Prancūzija, priešingai, džiaugėsi stabilia vyriausybe ir santykinės energetinės nepriklausomybės pranašumais, kuriuos užtikrino ankstyvas branduolinės energijos įvaldymas. Kalbant apie Paryžiaus padėtį Europoje, F. Heisbourgas tikino, kad jiems „kelias buvo atviras.“
Tam tikra prasme, E. Macronas pasinaudojo šia galimybe. Paryžius neabejotinai pasisakė už ryžtingą Europos Sąjungos atsaką į JAV prezidento Joe Bideno priimtą infliacijos mažinimo įstatymą – pagrindinį subsidijų paketą ekologiškam verslui. Lapkritį, nuvykęs į Vašingtoną, Prancūzijos prezidentas atrodė kaip tikras Europos lyderis – išsakęs priekaištus savo prekybos varžovui, jis pasiekė visai Europos Sąjungai naudingų rezultatų.
Tačiau Prancūzijos bandymai užimti ekonominę lyderystę nevirto platesniu siekiu tapti Europos saugumo garantu. „Prie Tarybos stalo niekas nepakeitė Angelos Merkel“, – teigė vienas Rytų Europos diplomatas, paklaustas, kas šiuo metu „vadovauja“ Europos Sąjungai. F. Hollande‘as ir keli diplomatai apgailestavo dėl Prancūzijos ir Vokietijos santykių pablogėjimo valdant E. Macronui, teigdami, kad tai pakirto bloko nuoseklumą ir bet kokią viltį dėl labiau integruoto požiūrio į gynybą.
Artėjant pirmosioms karo Ukrainoje metinėms, E. Macronas ėmėsi kur kas visapusiškesnės paramos Kyjivui. Savo naujametiniame kreipimesi į prancūzus jis pažadėjo ukrainiečiams „padėti iki pergalės“, taip atsisakydamas savo ankstesnės „Rusija negali laimėti šio karo“ retorikos. Jis neprieštaravo Ukrainos pilotų apmokymui su Vakarų naikintuvais ir reikšmingai prisidėjo prie MAMBA priešraketinės gynybos sistemos. „Į pergalę, į taiką, į Europą“, – per V. Zelenskio vizitą Paryžiuje „Twitter“ rašė Prancūzijos prezidentas.
Tačiau kalbant apie Ukrainos priėmimą į bloką, Prancūzija išlieka viena skeptiškiausių Europos Sąjungos šalių, o jos bendras indėlis vis dar nublanksta prieš kitas šalis.
E. Macronui vis dar liko treji prezidentavimo metai, o tai yra pakankamas laiko tarpas padvigubinti savo indėlį į Ukrainos „pergalę“. Tačiau dėl jo autoritetui pavojų keliančių protestų prieš planuojamą pensijų reformą, ši auksinė galimybė nyksta.
