Oficialiai mažoje Moldovoje gyvena 2,6 milijono žmonių, tačiau neoficialiai manoma, kad beveik milijonas jų dirba Rusijoje arba Europoje. Tad kai nuo karo Ukrainoje į Moldovą pabėgo beveik 200 tūkstančių pabėgėlių, paaiškėjo, kad kas dešimtas šalies gyventojas yra ukrainietis.
Viešbučio kambario ar buto nuoma Kišiniove dabar yra beveik beviltiška užduotis. Likus dviem dienoms iki karo Moldovoje trims savaitėms buvo galima išsinuomoti butą pačiame miesto centre už 25 dolerius parai. Dabar kainos Kišiniove išaugo 10 kartų, o butų nuomos kaina miesto centre svyruoja nuo 40 iki 250 eurų parai.
Pasienyje su Ukraina visus atvykstančius pabėgėlius pasitinka savanoriai, kurie juos nemokamai nuveža pas gimines ar į vietas, kuriuose jie turės galimybę gyventi tam tikrą laiką. Moldovoje stengiamasi nekelti kainų pabėgėliams, kai kuriose kavinėse jie yra vaišinami nemokamais pietumis, kai kur yra daromos nuolaidos.
Kartais nutinka nemalonūs incidentai, kai pabėgėliai, išvykdami ką nors pavagia ar nesumoka už butą, tačiau Moldovos prezidentė Maia Sandu prašo savo šalies piliečių nesiskųsti bėgančių nuo karo žmonių elgesiu: „Privalome atsiminti: visi žmonės yra skirtingi ir visi skirtingai reaguoja į stresą, be to, kiekviena medaus statinė gali turėti šaukštą deguto.“
Dešimčių butų Kišiniove savininke pasakoja, kad anksčiau kas mėnesį užsidirbdavo juos nuomodama, o dabar dėmesį nukreipė į kasdienę jų nuomą pabėgėliams iš Ukrainos. „Dabar buvo paprašyta paruošti brangiausią butą Odesos srities vicegubernatoriui“, – sako ji.
Nors jis saugo savo regioną, bet kadangi yra pasiturintis, bet kokiu atveju paprašė paruošti butą, aiškino moteris.
Tuo pačiu metu daugelis moldavų baiminasi, kad jei Vladimirui Putinui pavyks užgrobti Ukrainą, jis gali „nepastebimai“ užimti ir Moldovą, todėl „būtiniausių daiktų lagaminai“, į kurį žmonės susideda viską, ko reikia skubios evakuacijos atveju, dabar Kišiniove yra visiems suprantamas reiškinys.
Nuo pirmos karo dienos virš Moldovos paskelbta neskraidymo zona, iš Kišiniovo niekur skristi neįmanoma, dėl to traukiniai iš Moldovos sostinės į Rumuniją taip pat pilni pabėgėlių. Nei moldavams, nei ukrainiečiams vizų į Europą nereikia. Sistema Bukarešte derinama: septintą ryto atvykstantį traukinį pasitinka specialiomis liemenėmis vilkintys rusakalbiai savanoriai.
„Susiburkite visi į perono centrą, kad mums būtų lengviau viską pasakyti, – šaukia žmonės, išlipantiems iš vagonų. – Tegul moterys su vaikais stovi kairėje, joms pirmiausia bus suteikta pagalba, likusieji stovėkite dešinėje“.
Bukarešto geležinkelio stotyje atvykstantiems pabėgėliams yra skirta patalpa, kurioje jie gali sušilti, išgerti arbatos ar suvalgyti sumuštinį. Oro uosto ekspresas, jei pabėgėliai atvyksta į Bukareštą tranzitu į kitas šalis, daugiausia į Turkiją, veža juos nemokamai.
Daugumą ukrainiečių, dėl akivaizdžių priežasčių, priėmė Lenkija. Tačiau viena moteris, anksčiau dirbusi gide Budapešte, jau kurį laiką padeda įsidarbinti Vengrijos sostinę pasiekusiems ukrainiečiams.
Serbija – kiek kitokia istorija
Pabėgėliai iš Ukrainos beveik niekada nevažiuoja į Serbijos sostinę, nes ši šalis laikoma gana prorusiška, tačiau net ir ten yra migrantų. Prieš dvejus metus Belgrado centre buvo atidarytas rusiškas futbolo baras, dabar ten užsuka ir ukrainiečiai, ir per pastarąsias tris savaites iš šalies išvykę rusai.
„Kažkada buvome pakabinę Rusijos vėliavą. Prasidėjus karui ją nuėmėme. Per savo draugą susisiekėme su Ukrainos ambasada ir mums atsiuntė Ukrainos vėliavą ant sienos. Vėliau nusprendėme pakabinti Rusijos ir Ukrainos vėliavas kartu, kadangi mes nesiruošiame su kažkuo kovoti", – sako baro bendraįkūrėja.
Jos kolega Ivanas pasakoja: „Čia turėjome šaunuolį, kuris bandė pasakyti, kad dėdė Vova viską daro teisingai, daugiau jis čia niekada nesilankys“.
Prie gretimų stalų susirenka dešimtys informacinių technologijų sferoje dirbančių žmonių. „Esu prekeivis žmonėmis, – juokauja prieš devynis mėnesius iš Maskvos į Belgradą persikėlęs Jevgenijus. – Rengiu programuotojus, kurie nekalba angliškai ir yra pasiruošę dirbti už 25 dolerius per valandą ir pardavinėju juos įmonėms, kurios man moka 35-40 dolerių.“
Jevgenijus sako, kad Vakarų klientai vis dar yra pasirengę dirbti su rusų programuotojais, tačiau su sąlyga, kad jie persikels į kitą šalį: „Pirma, dabar Rusija yra traktuojama kaip toksiška valstybė, todėl darbas šalies teritorijoje mažina programuotojų reputaciją. Antra, niekas nėra pasiruošęs pervesti pinigų į Rusiją, tačiau jei specialistai planuoja išvykti, vadinasi, jie yra paklausūs. Baltarusiai, kurie buvo priversti bėgti 2020 metais, negali visiškai uždaryti IT rinkos, o ukrainiečiai šiuo metu yra stresinėje situacijoje, kadangi jie negali išvykti iš Ukrainos ir gelbėja savo gyvybes.“
Iš Rusijos taip pat išvyksta ir žurnalistai, skaičuojama, kad jų išvyko daugiau nei 300 ir pašnekovas sureaguoja: „Lašas jūroje. Pirma, žurnalistai bus paklausūs, nes žmonėms reikia jūsų informacijos. Antra, per ateinančius metus iš Rusijos išvyks tik 1-1,5 mln. IT specialistų, ir tai yra šauniau."
„Išvykau prieš metus, iškart po Navalno įkalinimo, – į mūsų pokalbį įsiterpia programuotojas Radikas iš Tatarstano. – Dabar visi bėga, o aš jau tada supratau, kad ten nebus galimybių gyventi normalų gyvenimą, todėl reikia keltis kažkur kitur“.
„Totoriai yra gudrūs žmonės, – šypsosi Radikas. – Kai supratau, kad gyvenimas krypsta ne ta linkme, mano kolega specialiai nuvyko į Navalno prieškarinį mitingą (įkalinto Rusijos opozicijos lyderio šalininkai nuolat ragina žmones eiti į prieškarinius protestus – BBC), atsėdėjo 15 parų, ir su šiuo pažymėjimu per Turkiją nuskrido į Londoną, kur paprašė politinio prieglobsčio."
21 metų vaikinas iš Ukrainos pasakoja kiek kitokią istoriją. Jis turėjęs daug įvairių verslo planų: „Serbijoje nėra normalių „iPhone“ dėklų, galite tiesiog užsisakyti iš kinų „Aliexpress“ ir atidaryti čia parduotuvę. Užsisakiau pirmąją dėklų partiją, bet karas sugriovė visus planus."
Kitame bare, kurio reputacijos dalis yra ten užeinantys rusai, nuotaikos kiek kitokios. Prie pat įėjimo kalba du vaikinai, vyriausiam iš jų 35-eri, o jauniausiajam 22-eji. Abu jie sako esantys iš naftos ir dujų įmonės, iš Saratovo srities.
Paklausus, kodėl turėtų evakuotis tie, kurie Rusijoje dirba naftos ir dujų srityse, pašnekovas turi atsakymą: „Niekas nenori palikti Ukrainos cinke. Ir aš nenoriu savo mažojo brolio taip išvežti."
Vyras leidžiasi į ilgą istoriją apie tai, kaip jis sugalvojo schemą, kuri leistų jam Saratove išgryninti 60 tūkstančių dolerių, kad į Belgradą juos atgabentų grynaisiais su 5 proc. pinigų išėmimo mokesčiu, jis labai patenkintas savo planu: „Bet tai yra tik tarpinis išlikimo variantas.“
Bėga ne tik ukrainiečiai, bėga ir rusai
Kodėl ukrainiečiai bėga nuo karo, niekam aiškinti nereikia. Kodėl tam tikrų profesijų atstovai pastarosiomis dienomis masiškai išvyksta iš Rusijos, taip pat visiems aišku. Rusijos ekonomika smarkiai nukentėjo dėl karo ir Vakarų sankcijų, todėl visi žmonės, norintys tęsti verslo ryšius su Vakarų pasauliu, yra priversti emigruoti.
Atrodytų, kad ir rusus būtų galima užjausti, tačiau šiuo atveju šiek tiek daugiau aiškumo įneša kita pašnekovė.
Ji vardu Ariną. Jai 17 metų. Jos tėtis yra vienas geriausių Artimųjų Rytų žurnalistų ir arabų ir Izraelio konflikto ekspertas, o dabar jis nustojo rašyti straipsnius ir vesti laidas per radiją, įsirašė į Kyjivo teritorinę gynybą, o dukrą išsiuntė pas draugus į Europą.
Arina neatrodo susijaudinusi, juokauja, kad jos tėvas neturi pinigų, bet turi automatą, o tada ji sako, kad pastarosiomis dienomis jų namo kieme Charkive sprogo trys sviediniai.
„Mokykla, kurią baigiau, buvo subombarduota. Į mano mokyklą pataikė sviedinys“, – labai ramiai sako Arina ir pradeda rūkyti. Ji apsimeta, kad nesinervina, bet baisu net įsivaizduoti, ką ji iš tiesų išgyvena.
