Bundesbanke Frankfurte Pinigų muziejuje, šventykloje ekonominiam tikslumui, didelė mašina lankytojams rodo, kas atsitiktų, jeigu prancūzų populistai pradėtų kontroliuoti bendrą Europos valiutą. Iš tikrųjų modeliavimo įrenginys nėra skirtas būtent tam, muziejaus lankytojams tik siūloma griebti svertą ir pasirinkti, kokia turėtų būti pinigų pasiūla esant lėtėjančiai ekonomikai.
Kiekvienam, kurį suviliojo prancūzų nusiskundimai dėl pervertinto euro ir reikalavimas Europos centriniam bankui (ECB) susikoncentruoti stengiantis padidinti augimą, pamoka yra aiški – katastrofa neišvengiama.
Mašina rodo, kad kainos tampa nebekontroliuojamos, užsidega perspėjimai ir žaidimas baigiasi. „Deja, jums nepavyko“ galime perskaityti apšviestame priekaište. „Grįžkite ir pasiskaitykite pagrindinius dalykus apie pinigus.“ Tikra tokios nelaimės kaina yra matoma už kelių metrų niūriuose eksponatuose ir kronikose, atspindinčiose nestabilios valiutos sukeltas bėdas. Galima pamatyti eksponatų apie Vokietijos 1923 metų hiperinfliaciją, kai kūrenti banknotais buvo pigiau nei naudojant kurą. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje buvo defliacija ir masinis nedarbas, tai sukėlė neviltį ir, pasak muziejuje esančių komentarų, padėjo naciams ateiti į valdžią.
Kitose muziejaus patalpose aiškinama, kaip pokario Vokietija buvo išgelbėta griežtos Bundesbanko politikos. Eksponatai, pavadinimu „konfliktai“, demonstruoja, kaip politikai nuo Konrad Adenauer iki Helmut Schmidt nesugebėjo priversti banko pakeisti taisyklių dėl infliacijos. Lankytojams yra teigiama, kad kiekvieną kartą paaiškėdavo, jog bankas buvo teisus. Moksleiviai, besižvalgantys muziejuje, sutinka, kad valiutas turėtų valdyti ekspertai, o ne politikai. Thies Bach (atrodė linksmas, nes laimėjo vizitą į muziejų užėmęs trečią vietą mokyklos konkurse) sakė: „Labai svarbu turėti stabilią valiutą. Jei ekonomika nebūtų buvusi tokia prasta, Hitleris gal net nebūtų turėjęs šanso.“
Kelionė į Frankfurtą padeda suprasti gilius nesutarimus, kuriuos sukėlė stiprus euras tarp 15 Europos Sąjungos narių, įsivedusių bendrą valiutą. Tokiose valstybėse kaip Prancūzija ekonominių sprendimų atidavimas politikams, o ne nerinktiems biurokratams, atrodo kaip demokratijos gynimas. Bet netgi tarp vokiečių, kurie yra per jauni prisiminti Vokietijos markę, bet koks kišimasis sukelia nestabilių kainų, kurios praeityje sunaikino demokratiją, baimę.
Prancūzų nusiskundimus dėl bendros valiutos stiprumo galima girdėti jau kurį laiką, nes euras kopė į viršų palyginus su doleriu ir Azijos valiutomis. Nusiskundimai tapo dar garsesni, kai neseniai valiuta peržengė 1,5 dolerių už eurą barjerą, kurį prancūzų ministras pavadino „psichologiniu“.
Ko tiksliai prancūzai nori? Tai lieka neaišku, nes jų komentarai daugiausiai yra išdėstyti kodais. Prancūzijos verslo lyderiai paprašė ES „atsibusti“. Interviu, duotame Le Monde, Dominique Strauss-Kahn, buvęs finansų ministras, dabar vadovaujantis Tarptautiniam valiutos fondui teigė, kad euras yra pervertintas ir kaltino Europos centrinį banką dėl „pernelyg didelių galių“. Kita vertus, Strauss-Kahn sakė, kad ECB gerai kontroliavo infliaciją (banko įsipareigojimas susikoncentruoti ties vidutinio laikotarpio kainų stabilumu yra paveldėtas iš Bundesbanko). Tačiau jis pridūrė, kad tam, jog galėtų skatinti augimą, ECB trūko „politinės“ atsvaros, kuria galėtų būti „Europos finansų ministras“.
Prezidentas Nicolas Sarkozy jau kelis mėnesius puolė stiprų eurą ir teigė, kad valiuta turėtų „tarnauti“ augimui ir darbo vietų kūrimui. Vis dėlto jis teigia, kad nekvestionuoja ECB nepriklausomybės. Neseniai jis užsiminė apie tamsų sandėrį tarp JAV ir kitų valstybių, turinčių silpnesnes valiutas, sakydamas, kad Europos pramonė neturi būti „nubausta monetarinio dempingo“.
Euro stiprumas buvo aptartas praėjusią savaitę Eurogroup susitikime – klubas, kuriame susirenka euro zonos finansų ministrai, ECB vadovas Jean-Claude Trichet ir Joaquín Almunia iš Europos Komisijos. Prancūzija neabejotinai „tikėjosi euro nuvertinimo“, teigia vienas ministras ir priduria: „ką prancūzai sako išorėje yra daug stipriau nei tai, ką jie sako viduje“. Vis dėlto yra didelių skirtumų tarp nuomonių. Vokietijai pavyko pasiekti eksporto bumą, nepaisant stipraus euro. Kitos valstybės, prekiaujančios daugiausiai euro zonoje, teigia, kad stiprios valiutos infliacijos kontroliavimas suteikia naudos, kai reikia importuoti, o ypač tai pasakytina apie naftą, kurios kaina yra nustatyta doleriais.
Virtos mėsos ekonomika
ES ministrai pastebėjo, kad Prancūzija (kaip ir daugelis kitų) yra patekusi į ginčą dėl augančių kainų. Prancūzijoje vidaus politikos diskusijose dominuoja „perkamosios galios“ kritimo temos. Diskutuojama iki pritrenkiančio detalumo (Sarkozy ir jo ministras pirmininkas Francois Fillon pasmerkė prekybos centrų kumpio griežinėlių kainas).
Eurogroup susitikime buvo pastebimas susierzinimas dėl nenuoseklumo reikalaujant nuvertinti eurą, kas kelia riziką padidinti infliaciją, bet tuo pačiu metu yra bijoma dėl perkamosios galios. Vieni teigia, kad Prancūzijos politikai siekia savų interesų, smerkdami stiprų eurą. Kiti mano, jog nėra jokios šios kritikos strategijos, tai tėra apskaičiavimas, jog kalbėjimas apie politinę veiklą ir bankininkų kritikavimas patiks prancūzams.
Tokios atakos yra beprasmės iš praktinės pusės: sutartys, garantuojančios ECB nepriklausomybę, gali būti pakeistos vienbalsiu visų 27 ES valstybių sutarimu (kurio daugelis, pradedant Vokietija, niekada neduos). Jei prancūzų politikai nori žaisti Europos centrinius bankininkus, geriausia galimybė tai padaryti yra nukeliauti į Frankfurtą ir Pinigų muziejuje pažaisti su mašina. Nors netgi tada jiems gali nepatikti griežtos jos pamokos.
