Pirmasis į pagalbą skęstančiam „Titanikui“ suskubo garlaivis „Carpathia“. O tuo metu laivas „Californian“, kuris buvo arčiausiai grimztančio lainerio ir šąlančių žmonių, nė nepajudėjo iš vietos.
Nedidelis garlaivis „Carpathia“ buvo už 58 mylių (maždaug 100 kilometrų) nuo katastrofos vietos, kai jo radistas Haroldas Kotamas išgirdo beviltišką pagalbos šauksmą iš jau grimztančio „Titaniko“. Jeigu pagalbos signalas būtų buvęs išsiųstas keletu sekundžių vėliau, niekas „Carpathioje“ jo nebūtų išgirdęs – H. Kotamas kaip tik ketino išjungti ausines ir eiti miegoti...
Kai radistas pranešė beveik 800 keleivių plukdančios „Carpathios“ kapitonui Arturui Rostronui apie skęstantį „Titaniką“, jis nedvejojo nė akimirkos – liepė tučtuojau apgręžti laivą ir visu greičiu skubėti į pagalbą. Kapitonas taip pat nurodė atlaisvinti kuo daugiau kajučių (išgelbėtiems „Titaniko“ keleiviams paskui net užleido savo kajutę), virti karštą sriubą ir arbatą, paruošti kuo daugiau šiltų užklotų. Vėliau A. Rostronas prisipažino, jog tarp ledo sangrūdų visu greičiu naktį skubėdamas į pagalbą jis meldėsi. „Carpathia“ teturėjo vieną kaminą ir paprastai plaukdavo tik 14 mazgų (26 kilometrų per valandą) greičiu, tad kapitonas nurodė pasitelkti papildomus resursus – elektrą, karštą vandenį – ir kuo greičiau vykti į nelaimės vietą. Už savo drąsą, ryžtą ir pareigingumą A. Rostronas įgulos buvo pramintas Elektros Kibirkštimi, o vėliau apdovanotas medaliu – už pagalbą skęstantiesiems.
„Carpathia“ nelaimės vietą pasiekė kone valanda greičiau negu būtų galėjusi pagal savo techninius parametrus ir ta valanda ne vienam „Titaniko“ keleiviui, nuo šalčio merdinčiam gelbėjimosi valtyje, išgelbėjo gyvybę.
Laidojo jūroje
Atplaukęs į nurodytą „Titaniko“ skendimo vietą, „Carpathios“ kapitonas dar dairėsi laivo, bet tuoj suprato, kad šis jau vandenyno dugne. Iš valčių į „Carpathią“ buvo perkelti 705 išgelbėtųjų (kitais šaltiniais – 711). Jie patvirtino, kad prabangusis „Titanikas“ paskendęs. Perpildytas laivas „Carpathia“ pasuko Niujorko link, o kapitonas A. Rostronas sukvietė visus keleivius pasimelsti.
Kai balandžio 18-ąją „Carpathia“ įplaukė į Niujorko uostą, čia jos jau laukė minios žmonių, žurnalistų ir fotografų. Išgelbėtieji „Titaniko“ keleiviai buvo aprūpinti nemokamais viešbučių kambariais, į Pensilvaniją nukentėjusiuosius gabeno būtent jiems skirtas traukinys, o „Carpathios“ įgulai už ryžtą ir pagalbą nukentėjėliams buvo paskirtos premijos.
Laivui „Carpathia“ įplaukus į uostą ir išgelbėtųjų sąrašui pasiekus krante laukiančius žmones, daugelio viltys pamatyti savo artimuosius sudužo. Laikraštis „Daily Mail“ rašė: „Viltis mirė. Susirinkusi minia ėmė skirstytis, tylūs ir išblyškę vyrai su moterimis patraukė į savo namus. Šiandien jų namuose bus gedima žuvusių artimųjų“.
Tądien, kai „Titanikas“ turėjo atplaukti į Niujorką, iš Kanados uosto Halifakso išplaukė laivas „Makay-Benet“, o jame vietoj keleivių buvo prikrauta karstų ir balzamavimo skysčio. „Titaniko“ savininkė bendrovė „White Star Line“ šį garlaivį buvo pasamdžiusi ištraukti iš vandenyno mirusiųjų kūnams, kurie su kamštinėmis gelbėjimosi liemenėmis lyg vaiduokliai dar keletą dienų po katastrofos plūduriavo vandens paviršiuje. Ištraukti lavonai buvo sunumeruojami, kišenėse rasti daiktai sudedami į atskirus maišiukus, užfiksuojamas kiekvieno paskendusiojo ūgis, plaukų spalva, galimas amžius. Iš viso „Makay-Benet'as“ ir kiti pro šalį plaukę laivai iš vandens ištraukė daugiau kaip 320 kūnų. Iš jų 120 palaidojo jūroje, o likusius pargabeno į Halifaksą. Visų palaikų pargabenti į Kanadą laivas negalėjo, tad „Titaniko“ įgulos nariai ir trečiosios klasės keleiviai buvo palaidoti vandenyne.
Daugumą parplukdytų kūnų atsiėmė artimieji, o neatpažinti žuvusieji, arba tie, kurių niekas nepageidavo pasiimti, buvo palaidoti trejose Halifakso kapinėse. Ferviu kapinėse „Titaniko“ aukoms bendrovės „White Star Line“ užsakymu buvo pastatyti nedideli antkapiai, išdėstyti trimis puslankiais, primenantys laivo korpuso formą.
Nepaisė raketų
Tiek daug antkapių ir karstų galėjo ir neprireikti, jeigu visai netoliese, už 36 kilometrų nuo skęstančio „Titaniko“, tuo metu dreifuojantis garlaivis „Californian“ nebūtų nepaisęs siunčiamų pagalbos signalų ir suskubęs padėti...
Iš Londono į Bostoną plaukiantis „Californian'as“ balandžio 14-ąją, apie pusę vienuoliktos nakties, išjungė variklius. Nuspręsta, jog tęsti kelionę naktį tarp ledkalnių – pernelyg pavojinga, tad reikia palaukti, kol išauš.
Telegrafu iš „Titaniko“ siųstų pagalbos signalų „Californian'o“ įgula negavo, nes telegrafistas buvo išjungęs ausines ir nuėjęs miegoti. Tačiau paslaptingą laivą pastebėjo ne tik keletas „Californian'o“ įgulos narių, bet ir pats kapitonas Stenlis Lordas. Kapitono padėjėjai girdėjo leidžiamų raketų garsą, matė baltas šviesas, vis dėlto nepasivargino nieko imtis. Vėliau apklausiami jie tikino pamanę, kad aname laive žmonės tiesiog švenčiantys ir šaudantys fejerverkus. Laivo „Californian“ įgulai nerimo nesukėlė nei keistai pakrypusios tolumoje matomo lainerio šviesos, nei tai, kad staiga jos išvis dingo.
Apie baltas raketas, kurios reiškia pagalbos šauksmą, buvo pranešta ir kapitonui S. Lordui, bet jis nusprendė nesikelti iš lovos, tik liepė įgulai sekti, kas vyks toliau. Kai „Titanikas“ nuskendo, buvo nuspręsta, kad jis tiesiog nuplaukė tolyn ir nebėra dėl ko sukti galvos.
Ankstų rytą įsijungęs ausines telegrafistas išgirdo, jog naktį nuskendo „Titanikas“... Tik po šios žinios „Californian'o“ kapitonas nusprendė skubėti į įvykio vietą, bet tai jau nieko nepakeitė. Atlaukus rastos tik „Titaniko“ nuolaužos – keleivius iš gelbėjimosi valčių jau buvo paėmusi „Carpathia“.
Beje, pati „Carpathia“ pražuvo per Pirmąjį pasaulinį karą – 1918 metų liepos 1-ąją ją per 15 minučių paskandino trys vokiečių povandeninio laivo paleistos torpedos. Iš 75 „Carpathios“ keleivių tąkart žuvo penki.
Visuomenė pasmerkė
S. Lordas vėliau bandė teisintis, kad pastebėjęs dar vieną laivą, kuris užstojęs vaizdą į skęstantį prabangųjį „Titaniką“, užtat į pagalbą ir neskubėjęs – tiesiog nesupratęs, kas vyksta. Šiaip ar taip, S. Lordas susilaukė visuotinio pasmerkimo. Katastrofos aplinkybes ištyrusi komisija nusprendė, jog „Californian'o“ kapitonas matė skęstančio „Titaniko“ pagalbos signalus, bet jų nepaisė, tad iš dalies yra kaltas dėl tragedijos.
Netrukus S. Lordas buvo pašalintas iš kapitono pareigų, tik dar kurį laiką plaukiojo krovininiu laivu. Savo reputacijos jis taip niekada ir neapgynė. Reabilituoti tėvą bandė ir S. Lordo sūnus – jis kreipėsi į abi „Titaniko“ katastrofos tyrimo komisijas, prašė pakartoti tyrimą, bet nieko nepasiekė.
Na o „Titaniko“ gelbėtojas „Carpathios“ kapitonas A. Rostronas dar metus vadovavo savo laivui, o vėliau buvo paskirtas laivo „Mauretania“ kapitonu. Praėjus 19 metų nuo katastrofos, A. Rostronas pasitraukė iš tarnybos ir išėjo į pensiją. Dar po keleto metų jis mirė nuo plaučių uždegimo. Ant jo antkapio iškaltas užrašas: „Carpathios“ kapitonui, išgelbėjusiam 706 „Titaniko“ sielas“. Viename Sautamptono mieste A. Rostronui pastatytame paminkle parašyta: „Serui Arturui Rostronui, garo amžių pavertusiam sielos amžiumi“.
Kitą sekmadienį portale „Balsas.lt skaitykite:
„Titaniko“ keleivių likimai
Laivu plaukę lietuviai
Bandymai pasipelnyti iš istorijos
