Vieni tragedijos ištikto „Titaniko“ keleiviai į istoriją pateko kaip didvyriai, jų kilnūs poelgiai prisimenami iki šiol. Na o kiti buvo pasmerkti dėl savo beširdiškumo ar bailumo – istorija nepamiršo ir pastarųjų.
Nors prabangiuoju „Titaniku“ į Ameriką keliavo daug žymesnių, turtingesnių ir įtakingesnių to meto žmonių, bene labiausiai išgarsėjo pirmosios klasės keleivė Molė Braun. Tuomet viena keliavusi 45 metų amerikietė, buvusi turtingo aukso kasyklų savininko žmona, garsėjo elegancija ir stebinančia energija. Kaip tik dėl energingumo ir narsos vėliau ji buvo vadinama „neskęstančiąja Mole Braun“ arba „moterimi, kurios nepaskandintų net ledkalnis“.
Molė Braun sėdėjo vienoje paskutiniųjų „Titaniką“ palikusių gelbėjimo valčių, bet pastarojoje buvo vietos dar bent keletui žmonių. Kai laineris nugrimzdo į gelmes, M. Braun pareikalavo grįžti į nelaimės vietą ir į valtį iš ledinio vandens paimti nors porą nelaimėlių. Ji negalėjusi suprasti, kodėl moterys nepalaiko tokios iniciatyvos, nors skendo jų vyrai ir vaikai. Savo ruožtu abu irkluotojai griežtai paprieštaravo, liepė Molei Braun nesikišti ir nesutiko grįžti gelbėti atsidūrusiųjų vandenyje – girdi, jeigu sugrįžtų, tai skęstantieji bemat apverstų valtį. Vienų šaltinių teigimu, užsispyrusi amerikietė vis dėlto privertė valtyje sėdinčias moteris perimti irklus ir grįžti gelbėti skęstančiųjų, tad iš vandens buvo ištraukta keletas gyvų žmonių, o kitų šaltinių teigimu, 6-uoju numeriu pažymėta valtis, kurioje ir sėdėjo M. Braun, prie skęstančiųjų taip ir nesugrįžo.
Net praėjus ne vieneriems metams po „Titaniko“ žūties Molė Braun organizuodavo labdaringus renginius likusiems gyviems laivo keleiviams ir aukų artimiesiems. Pastaruosius ji rėmė ir finansiškai. Beje, Molės Braun garbei yra sukurtas filmas bei miuziklas.
Sumokėjo irkluotojams
O štai sutuoktiniai Daf Gordonai į istoriją pateko kaip pasipūtėliai egoistai ir beširdžiai, papirkę gelbėjimo valties irkluotojus, kad šie negrįžtų gelbėti lediniame vandenyje besikapanojančių skęstančiųjų.
Dizainerė Liusė Daf Gordon ir jos vyras Kosmas Daf Gordonas „Titaniku“ į Ameriką vyko verslo reikalais. Kai laivas pradėjo skęsti, abu sutuoktiniai greitai įsiropštė į pirmąją gelbėjimo valtį kartu su dar keletu įgulos narių – valtis buvo pustuštė. Kai jie nutolo nuo skęstančio laivo, kaip pasakojama, Liusė Daf Gordon pasiskundė: „Ten skęsta mano gražusis šilkinis chalatas“. Kai pasipiktinę tokiu komentaru irkluotojai išrėžę, jog ten skęsta visas jų turtas, K. Daf Gordonas kiekvienam iš jų sumokėjęs po 5 svarus sterlingų. Tačiau šis lyg ir mielaširdingas poelgis galėjo būti tik priedanga daug niekšingesniam poelgiui. Manoma, kad iš tiesų K. Daf Gordonas sumokėjo irkluotojams, kad šie negrįžtų ir į pustuštę valtį nemėgintų iš vandens traukti skęstančiųjų. Komisijos, kurios tyrė „Titaniko“ katastrofą, sutuoktinius Daf Gordonus išteisino ir patikėjo, jog turtuolis irkluotojus ne papirko, o tiesiog parėmė. Daugelis tokia versija netiki iki šiol.
Išsigelbėjo ir laivo savininkas Briusas Ismėjus – vėliau jis taip pat buvo pripažintas nepadaręs nieko bloga ir niekšinga. Vis dėlto daugelis šnabždėjosi, jog į gelbėjimo valtį šitas turtuolis įsmukęs, nes sumokėjęs kapitono padėjėjui, kiti tvirtino, jog jis nešęsis svetimą vaiką ir apsimetęs jo tėvu.
Na o vienas turtingiausių pasaulio žmonių ir turtingiausias „Titaniko“ keleivis, verslininkas Džonas Džeikobas Astoras pasirinko visai kitokį likimą. Kai „Titanikas“ nuskendo, laikraščių antraštės mirgėjo ne tik užuojautomis šimtams nuskendusių žmonių, bet ir nuostabos kupinais klausimais – kaip galėjęs neišsigebėti milijonierius Astoras?!
Savo besilaukiančią žmoną Madeleinę ir dvi jos tarnaites Dž. Dž. Astoras įsodino į 4-uoju numeriu pažymėtą gelbėjimo valtį ir paklausė kapitono padėjėjo, ar dėl savo žmonos „delikačios padėties“ galėtų lipti kartu. Kai kapitono padėjėjas patikino, jog į valtis sodinami tik moterys ir vaikai, milijonierius mandagiai padėkojo, pabučiavo žmoną ir liko laive. Vėliau liudytojai tvirtino matę, jog Dž. Dž. Astoras skęstant „Titanikui“ ramiai rūkęs cigarą.
Laivo „Makay-Benet“ įgulos rastą, 124-uoju numeriu pažymėtą ir į Halifaksą pargabentą Dž. Dž. Astoro kūną artimieji palaidojo Niujorke.
Tarp keleivių – lietuviai
Herojumi po katastrofos tapo ir lietuvis Juozas Montvila, 27 metų kunigas iš Marijampolės, kuris „Titaniku“ antrąja klase vyko į Ameriką dirbti lietuvių parapijoje Brukline. Laineriui ėmus skęsti, jis atsisakė vietos gelbėjimo valtyje. Iki paskutinės akimirkos jis klausėsi išpažinčių ir meldėsi su tais, kurie buvo likę skęstančiame laive – vėliau liudininkai prisiminė, kaip grimztančiame „Titanike“ žmonės meldėsi suklupę aplink kunigą.
Beje, kartu su kitais lietuviškais spaudiniais J. Montvila vežėsi 1879 metais Kazanėje nedideliu tiražu išleistą itin retą Antano Juškos žodyną – ketino Amerikoje jį padauginti ir grįžęs į Lietuvą išplatinti. Ši knyga 100 metų pragulėjo Atlanto dugne, kol prieš mėnesį buvo iškelta į paviršių laivo nuolaužas tyrinėjančių specialistų.
Dar vienas keleivis iš Lietuvos buvo jaunas žydas Elizieris Gilinskis. Internetinėje „Titaniko“ enciklopedijoje rašoma, kad nuo Ignalinos kilęs 22 metų šaltkalvis E. Gilinskis trečiąja klase keliavo į brolio, įsikūrusio JAV, vestuves. Per „Titaniko“ katastrofą E. Gilinskis nuskendo. Jo kūną „Makay-Benet'o“ įgula surado, pažymėjo 47-uoju numeriu ir palaidojo Atlanto vandenyne.
Manoma, kad „Titaniku“ galėjo keliauti ir daugiau žmonių iš Lietuvos, tik jų tapatybės nugrimzdo į istorijos tamsą.
„Titaniko“ vaikai
Nors moterys ir vaikai turėjo pirmieji patekti į valtis, per „Titaniko“ katastrofą vis tiek žuvo ne vienas mažametis. Tiesa, iš pirmosios ir antrosios klasės keleivių žuvo tik viena 2 metukų mergytė – Helena Alison. Jos kūnelio taip ir nerasta.
O iš tų, kurie plaukė trečiąja klase, nuskendo daugiau kaip 40 vaikų – nuo vienerių iki 12 metų. Štai vos metukų mažylis Sidnis Gudvinas nuskendo kartu su visa šeima – tėvais ir 5 broliais bei seserimis. Jo kūnelis buvo ištrauktas iš vandens ir palaidotas Halifakso kapinėse. Ant kapo buvo pastatytas paminklas su užrašu „Nežinomas kūdikis“ ir tik 2002 metais per DNR tyrimą nustatyta, kad čia palaidotas būtent mažasis S. Gudvinas. Beje, visa Gudvinų šeimą į Ameriką turėjo vykti visai kitu laivu, tik jo kelionė buvo atšaukta dėl prasidėjusio angliakasių streiko.
Keletas mažųjų „Titaniko“ keleivių, nors ir išvengė mirties vandenyne, netrukus mirė nuo peršalimo sukelto meningito.
Jauniausia lainerio keleivė buvo Elizabetė Malvina Dyn, kuri plaukė trečiąja klase – jai tebuvo keletas savaičių. Katastrofoje ji prarado tėvą, o jos tuomet dvimetis broliukas ir motina išsigelbėjo. Ji pati irgi išgyveno ir, paskutinioji gyva iš išsigelbėjusiųjų, 2009 metų birželio 1-ąją mirė sulaukusi 97 metų amžiaus.
Daro biznį
„Titaniko“ nuolaužas tyrinėjantys mokslininkai tikina, kad tų nuolaužų po keliolikos metų išvis nebeliks, mat jas sparčiai naikina galingos parazitinių mikrobų ekstremofilų kolonijos. Nuskendusio laivo metalą šitie mikrobai perdirba į rūdžių masę – ji dengia milžinišką „Titaniko“ korpusą ir primena gigantišką rūdžių kilimą.
O kol „Titanikas“ galutinai neišnykęs, pasipelnyti siekiantys verslininkai iš jo traukia vis naujus radinius ir už didžiulius pinigus parduoda aukcionuose. Štai „Titaniko“ kapitonui E. Smitui priklausiusi cigarų dėžutė buvo parduota už 25 000 svarų sterlingų, laivo meniu – už 76 000, o išsigelbėjusios keleivės vilkėta gelbėjimosi liemenė – už 60 000 svarų sterlingų. Prekiaujama ir iš „Titaniko“ siųstais laiškais, ištrauktais indais ir net keleivių pasakojimais.
Tie, kurie turi pakankamai pinigų, net gali patys pamatyti, kaip dabar atrodo „Titanikas“, tiksliau – jo liekanos. Viena Kanados bendrovė siūlo panirti prie „Titaniko“ ir apžiūrėti nugrimzdusį milžiną savo akimis. Kelionė į 4 kilometrų gylį vienam žmogui atsieina apie 54 000 dolerių. Nusileidus povandeniu laivu parodomas kapitono tiltelis, paradinė laiptinė, pirmosios klasės kajučių fragmentai. Tik žmogaus pėdsakų pamatyti nebepavyks – jas užklojo dumblas ir rūdys. Pirmieji „Titaniko“ nuolaužas 1985 metais suradę Roberto Balardo vadovaujamos ekspedicijos dalyviai pasakojo dar matę žmogaus batus, kurie buvo „suvarstyti ir gulėjo taip, tarsi juose tebebūtų kažkieno kojos“.
Kad „Titaniko“ kapavietę kuo mažiau drumstų smalsūs povandeniniai turistai ar lobių medžiotojai, 2012 metais jo nuolaužos įtrauktos į UNESCO saugomų objektų sąrašą.
Kitą sekmadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
Šiuolaikiniai laivai, pavojingesni už „Titaniką
