Indija – tiesiog perpildyta šventovių ir piligrimų lankomų objektų, tačiau tik kelios vietos yra taip glaudžiai siejamos su dievu Krišna, kaip Vrindavanas prie Džamnos upės, kelios valandos kelio į pietryčius nuo sostinės Delio.
Šiame šventyklų pilname mieste Krišnos vardas skamba kiekvieno praeivio lūpose – kaip ir Radhos, jo vaikystės mylimosios, vardas
Krišna, pasak Mahabharatos epo, gimė netoliese augančiame miške. Ten pat fleita grojantis pokštininkas flirtavo su ožkų piemenaitėmis, vadinamosiomis gopis, ir mėgavosi dabar jau prastai pagarsėjusia meilės istorija su gražiąja, dieviškąja Radha, kurią žino kiekvienas induistas. Radha ir Krišna – du vardai, amžiams susieti kiekvieno piligrimo mintyse, kuris atvyksta į miestą simboliškai apeiti šventyklas ir nusiprausti ghats – vandeniu, link kurio veda laiptai.
Bet Vrindavanas turi ir tamsiąją, mažiau mylinčią pusę, kuri žinoma kaip „našlių miestas“.
Skirkite šiek tiek laiko ir pažiūrėkite į piligrimus, įeinančius ir išeinančius iš šventyklų. Netruksite pastebėti našles – dažniausiai jau vyresnes moteris, apsirengusias paprastais baltais drabužiais ir prašančias išmaldos.
Našlės Indijoje nebešoka gyvos į ugnį, kurioje per laidotuves deginami jų vyrų palaikai, bet jų gyvenimas vis dar nelengvas. Tapusios „nelaimės nešėjomis“, jos greitai nebeturi iš ko pragyventi, o gimtieji kaimai jas atstumia. Kai kurias kuo toliau išsiunčia netgi mirusių vyrų šeimos, taip užkirsdamos kelią joms paveldėti užgyventą turtą.
Niekas negali tiksliai paaiškinti, kodėl būtent šis miestas taip traukia našles iš visos Indijos ir ypač – iš Bengalijos. Vrindavane sau prieglobstį rado apie 6 tūkst. našlių, o jo apylinkėse – dar daugiau.
Kai kurios atvyksta čia kaip piligrimės, kad likusius gyvenimo metus pašvęstų Radhai-Krišnai, bet daugelis tiesiog pabėgo iš nesvetingais tapusių namų ar buvo išmestos savo žentų arba marčių kaip nebereikalingas bagažas.
Tai vienas iš neįprastų Indijos visuomenės bruožų, kurio vyriausybė, nepaisant nuoširdžių pastangų ta išspręsti, mieliau nerodytų išoriniams pasauliui.
Delyje įsikūrusi nevyriausybinė organizacija „Maitri“ rūpinasi, kad našlės gautų maisto ir prieglobstį.
Kai kurios jų mažos šventyklos kieme sėdi sukryžiavusios kojas, kol jauni savanoriai dalina krūvas ryžių ir lęšių kruopų. Viduje, mažesnėje grupelėje, moterys dalijasi savo istorijomis.
Dauguma čia atkeliavo iš vakarų Bengalijos, kai kurios – net tūkstantį mylių (apie 1600 km), vienos pačios, užnugaryje palikdamos draugus ir anūkus.
Saif Ali Das – tik 60 metų, bet ji atrodo daug senesnė, o jos eisena pakrypusi. Jos vyras, pasakoja Saif, buvo girtuoklis ir prieš 12 metų numirė parkritęs. Ji turėjo dukrą, kuri mirė ligoninėje, ir sūnų, kuris buvo nužudytas per ginčą dėl žemės. Po jo mirties ji liko visiškai viena ir pabėgo į šią vietą, apie kurią buvo girdėjusi, kad čia saugu.
Sondi amžius – apie 80 metų. Jos vyras mirė dar jaunas ir ji turėjo viena išauginti keturis vaikus. Tai jos marti sėkmingai atsikratė Sondi pareiškusi, esą šeimą išlaikė jos vyras (Sondi sūnus), „o jeigu tu nesusiradai vyro, tai turėsi pati savim pasirūpinti“.
Daugeliui bengalų, apsuptų hindi kalba kalbančių žmonių, tai lyg gyvenimas užsienio šalyje. Vieni nusiteikę karingai ir pasipiktinę, kiti palūžę ir išsigandę.
Valdžia įsteigė keturias ashram – tam tikras dvasines komunas – kur dalis moterų gavo pastoges, bet daugeliui tenka ir toliau elgetauti, kad susimokėtų už nuomojamus būstus. Kai kurios atskleidžia, kad vietiniai elgiasi su jomis gana grubiai, o pinigų duoda tik piligrimai, besidžiaugiantys galimybe užsitarnauti dvasinį nuopelną.
Gauri Dasi paliko Bengalijos ir Bangladešo pasienį dar 1971 metais dėl tuomet ten susidariusios įtemptos padėties. Į Vrindavaną ji atvyko su vyru, su kuriuo susilaukė trijų dukterų. Tuomet vyras paliko šeimą, o dukros ištekėjo sulaukusios 10-ies metų amžiaus.
Gauri viena gyvena Vindravane jau 15 metų ir jaučiasi spaudžiama pašvęsti savo gyvenimą Radhai. Moteris gauna kelių monetų atlygį už garbinamųjų giesmių giedojimą šventyklose. Ji – viena iš milijonų indų, kurie atsisakė pasaulio ir pasuko dvasiniu keliu. Bet ji – viena iš tų, kurie tokio likimo visiškai netrokšta.
Daugelis šių dievo tarnaičių legendomis apipinto miesto gatvėse gyvena tragišką kasdienybę.
Pabėgėlėms nuo savo pačių šeimų valdžia ir piligrimai padeda gelbėtis nuo bado, bet jie menkai tepajėgia mažinti įsišaknijusią neteisybę ir šimtamečius bengalų prietarus.
Kai kuriems čia net ir pažvelgti į našlę – vis dar didžios nelaimės ženklas.
Parengta pagal Anthony Denselowo straipsnį, BBC.co.uk
